.jpg)
***
Tiltas
Man asmeniškai malda yra pokalbis arba bendravimas su Dievu. Gal tai skamba labai keistai, nes visi, kurie praktikuojame maldą, žinome jog mūsų maldos labiau panašios į monologą nei dialogą. Tačiau esu įsitikinęs, kad Dievas nori išmokyti mus girdėti savo Tėvo balsą. Maldos yra visokeriopos, todėl ši sąvoka yra labai plati ir kartu labai paslaptinga, nes mūsų „kita pusė“ su kuria mokomės bendrauti yra antgamtinė. Tačiau mes turime Šventąją Dvasią savyje, kuri ir yra „tiltas“, jungiantis mus su mūsų dangiškuoju Tėvu.
Šlovinimas mano supratimu yra tikras tada, kai giedodami ar melsdamiesi žavimės Dievu, kai mūsų širdis pilna džiaugsmo, kad esame Jo. O juk neretai Jam tiesiog giedame ir tiek. Vis gi būna ir taip, kai pati Šventoji Dvasia padeda mūsų silpnumui ir ateina mums į pagalbą tiek maldoje, tiek šlovinime. Mano galva, tada ir vyksta tikri dalykai.
Artūras Pinkas rašo, kad labiausiai mus ugdo neatsakytos maldos. Šis teiginys man labai nepatinka, bet tai tiesa. Per pastaruosius trejus metus Šventoji Dvasia mane daug ko išmokė būtent per neatsakytas maldas. Tiksliau, atsakytas ne pagal mano suformuluotus poreikius. Jei Jėzus yra mano Viešpats, tai ne aš, o Jis ir turėtų nuspręsti, kaip ir kada, ir kokie atsakymai turėtų būti, nes atsakymas „ne“ taip pat yra atsakymas. Dievas nėra visų mūsų norų ar užgaidų vykdytojas. ir Jis geriau žino ko mums reikia, nes Jis yra mūsų Viešpats.
Stasys Pancekauskas
***
Nežinau, ar galima taip sakyti, bet maldoje aš maitinuosi iš Dievo širdies... Širdies To, kuris pilnas gerumo, šilumos, šviesos, išminties, meilės, paguodos, grožio, tiesos ir teisingumo. Man malda – tai kelionė į Tėvo širdį, troškimas prisiglaust prie To, kuris pažįsta mane visą, ir vis tiek laukia ir priima... Tai klausymasis, ką Viešpats kalba, siekimas priimti tai, kas man skirta, pažinti Jo valią ir būdas, kaip gaunu stiprybės, kad ją įvykdyčiau.
Elena Kaminskienė
