Žinoma, maldingumas yra didelis pelnas, kai pasitenkinama tuo, ką turi. Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime. (1 Timotiejaus 6, 6-7)
Sakoma, kad žmogaus nagai nuo gimimo į save lenkti. Mums norisi visko turėti ir kuo daugiau! „Man“ ir „mano“ – atrodo tokie trumpi ir nekalti žodeliai, o kaip puikiai atspindi tikrąją senojo Adomo prigimtį, nusako ją netgi geriau nei tūkstančiai teologijos tomų. Tai verbaliniai įsisenėjusios mūsų ligos simptomai.
Mūsų širdies šaknys įaugusios į daiktus, ir mes bijome jas judinti, kad nenumirtume. Daiktai tapo mums būtini, nors ne toks buvo pirminis Dievo sumanymas. Dievo dovanos šiandien išstumia patį Dievą ir užima Jo vietą. Toks siaubingas sukeitimas aukštyn kojomis verčia visą mūsų gyvenimą, keičia natūros eigą.
Toks prisirišimas prie daiktų neabejotinai yra vienas žalingiausių įpročių gyvenime. Ir kadangi jis mums toks natūralus, retai kada atpažįstame ir įvardijame jį kaip blogį, kurio reikia saugotis. Deja, šio įpročio pasekmės yra tragiškos.
Mums būna sunku savo lobius patikėti Viešpačiui – dažniausiai iš baimės dėl jų saugumo, ir ypač tais atvejais, kai tie lobiai yra brangūs, mylimi artimieji ir bičiuliai. Bet iš tikro tai mums nėra ko bijoti. Juk Viešpats atėjo ne griauti, o gelbėti. Visą, ką pašvenčiam Jam, yra saugiose rankose, ir niekas neapsaugota, jei nėra patikėta į Jo rankas.
Savo dovanas ir talentus taip pat turėtum pašvęsti Dievui. Bet pirmiau derėtų juos teisingai įvardyti – kad tos gėrybės tėra Jo mums paskolintos ir šiukštu negali būti laikomos mūsų nuosavybe, nes juk iš tikro už ypatingus savo gebėjimus galime prisiimti ne daugiau garbės, nei ir už savo mėlynas akis ar stiprius raumenis!
A. W. Tozer „Atsinaujinti diena iš dienos“
_64x64_9de.jpg)
