Melstis Dievui slaptoje

 „Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje <...>“ (Mato 6, 6).

Svarbiausia gyvenimo tikėjime mintis – žvelk į Dievą, o ne į žmones. Tavo motyvacija neturėtų remtis troškimu, kad būtum žinomas esąs pamaldus žmogus. Rask maldai vietos viduje, kur niekas nežinotų tave meldžiantis, užsirakink ir kalbėk Dievui slaptoje. Neturėk kitos motyvacijos, o tik pažinti savo Tėvą danguje. Neįmanoma gyventi mokinio gyvenimą, neskiriant konkretaus laiko slaptai maldai.
„Melsdamiesi nedaugžodžiaukite...“ (Mt 6, 7). Dievas mus išklauso ne todėl, kad meldžiamės uoliai – Jis mus išklauso dėl atpirkimo. Mūsų uolumas Dievui įspūdžio nedaro. Malda nėra skirta tiesiog tam, kad kažką gautume iš Dievo – tokia malda yra pati primityviausia. Malda yra tobulos bendrystės ir vienovės su Dievu pradžia. Jei Dievo Sūnus išryškėja mumyse per atgimdymą (žr. Gal 4, 19), tada Jis pranoks mūsų sveiką nuovoką ir pakeis mūsų nusistatymą dėl dalykų, kurių meldžiame.
„Kiekvienas, kas prašo, gauna...“ (Mt 7, 8). Mūsų malda tėra religiniai tauškalai, joje visiškai nedalyvauja mūsų valia, o paskui aiškinam, kad Dievas į maldą neatsakė – nors iš tiesų mes juk nieko neprašėme. Jėzus sakė: „... prašykite, ko tik norėsite...“ (Jn 15, 7). Prašymas reiškia, kad į jį įjungiama mūsų valia. Apie maldą Jėzus visada kalbėdavo su nuostabiu vaikišku paprastumu. O mes atsiliepiame nusiteikę kritiškai ir tariame: „Taip, bet juk ir Jėzus sakė, kad privalome prašyti“. Tačiau atminkime, kad turime Dievą prašyti dalykų, kurie dera su Jėzaus Kristaus apreikštuoju Dievu.

Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“