.jpg)
„... nes Dievas yra pasakęs: „Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu“ (Hbr 13, 3).
Kurlink krypsta mano mintys? Ar gręžiuosi ten, kur sako Dievas, ar dairausi į savo baimes? Ar tiesiog atkartoju, ką sako Dievas, ar mokausi iš tiesų Jį girdėti ir atsakyti, kai išgirstu, ką Jis sako?
„...nes Dievas yra pasakęs: „Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu“ .Todėl galima su pasitikėjimu tarti: „Viešpats yra mano Gelbėtojas – aš nebijosiu! Ką man gali padaryti žmogus?! (Hbr 13, 5-6)
„Niekada aš tavęs nepamesiu...“ dėl jokios priežasties; nei dėl mano nuodėmės, nei dėl savanaudiškumo, nei dėl užsispyrėliškumo ar užgaidumo. Ar tikrai leidai Dievui man tarti, kad Jis niekuomet manęs nepaliks? Jei iš Dievo šio užtikrinimo neišgirdau, turiu paklausyti dar kartą.
„Niekada aš tavęs...neapleisiu“. Kartais manyti, kad Dievas mane apleido, verčia ne gyvenimo sunkumai, bet darbo nuobodybė. Ar girdžiu Dievo užtikrintumą net tada , kai nėra jokių rimtesnių sunkumų, jokio Dievo apreiškimo, nieko nuostabaus ar gražaus – tiesiog įprasta gyvenimo kasdienybė?
Įsivaizduojame, kad Dievas padarys kažką neįprasto – kad Jis mus rengia ir aprūpina kažkokiam ypatingam ateities darbui. Tačiau augdami Jo malonėje patiriame, kad Dievo šlovė čia ir dabar, šią pat akimirką. Jei remiamės Dievo užtikrintumu, įgauname pačią nuostabiausią stiprybę ir išmokstame giedoti, šlovindami Jį net gyvenimo kasdienybėje.
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“
