„Todėl ir jūs būkite pasirengę...“ (Lk 12, 40)
Krikščionis darbininkas privalo būti pasirengęs sutikti Jėzų visur ir visada. Tai nelengva, kad ir kokia būtų mūsų patirtis. Šis mūšis ne su nuodėme, sunkumais ar aplinkybėmis, bet su tokiu atsidavimu tarnauti Jėzui Kristui, dėl kurio nebesame pasirengę bet kada išvysti Jį patį. Labiausiai mums reikia ne mūsų įsitikinimų ar tikėjimo simbolių, ir net ne atsakymo į klausimą, ar esame Jam bent kiek naudingi, bet paties Jėzaus Kristaus.
Jėzus retai pasirodo ten, kur tikimės Jį pasirodysiant. Jis pasirodo, kur to tikimės mažiausiai, ir to pasirodymo neįmanoma paaiškinti logiškai. Tarnas išliks ištikimas Dievui tik būdamas visuomet pasirengęs netikėtiems Jo apsilankymams. Nesvarbu, kiek padarėme tarnaudami, svarbiausias yra gilus dvasinės tikrovės suvokimas, tikintis išvysti Jėzų Kristų už bet kurio posūkio. Šis laukimo pojūtis mūsų gyvenimui suformuos vaikišką nuostabą stebėtis: būtent tokios nuostatos Viešpats nori mūsų gyvenime. Jei norime būti pasirengę išvysti Jėzų Kristų, turime liautis būti religingi. Kitaip tariant, turime liautis naudojęsi religija, tarsi ji būtų koks didingas gyvenimo būdas – privalome būti dvasiškai tikri.
Jei vengsi šių dienų religinio šauksmo ir „žiūrėsi į Jėzų“ (Hbr 12, 2), sutelkdamas savo širdį į tai, ko nori Jis, bei mąstysi Jo mintimis, būsi laikomas nepraktišku svajokliu. Tačiau, kai Jis pasirodys pačiame dienos darbų įkarštyje, tu vienintelis būsi pasirengęs. Nesikliauk niekuo ir nepaisyk net švenčiausiojo šventojo, jei jis tau užstoja Jėzų Kristų.
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“
_64x64_9de.jpg)
