„Noriu, būk švarus”

„Jis ėmė plauti mokiniams kojas <…>”. Jn 13, 5

Viešpats Jėzus taip myli savo žmones, kad kiekvieną dieną daro dėl jų daugybę dalykų, prilygstančių purvinų kojų plovimui: pakenčia niekingiausius jų veiksmus, jaučia giliausią jų liūdesį, girdi menkus norus ir atleidžia visas nuodėmes. Jis vis dar yra jų tarnas, taip pat Draugas ir Mokytojas. Jis ne tik rodo jiems savo didybę nešiodamas karūną ir brangakmeniais spindinį krūtinės skydelį ir užtardamas juos, bet nuolankiai ir kantriai vis dar vaikšto tarp savo žmonių nešinas vandens indu ir rankšluosčiu. Diena iš dienos Jis naikina mūsų trūkumus ir nuodėmes. Praėjusį vakarą suklupęs su ašaromis akyse išpažinai, kad elgeisi taip, kaip nedera krikščioniui, šiandien ir vėl raudi įpuolęs į nuodėmę, iš kurios ypatinga malonė jau seniai buvo išlaisvinusi. O Jėzus vis dar kantrus tau. Jis išgirs tavo išpažįstamą nuodėmę ir tars: „Noriu, būk švarus”. Jis vėl apšlakstys krauju ir nuramins tavo sąžinę, pašalins visas dėmes. Koks didingas amžinos meilės veiksmas, kai Kristus kartą visiems laikams atleidžia nusidėjėliui ir perkelia jį į Dievo šeimą. Bet kokia didelė Jo kantrybė: juk Gelbėtojas pakenčia aikštingų mokinių nuolatines kvailystes kiekvieną dieną, kiekvieną valandą nuplauna gausias paklydusio, bet vis tiek mylimo vaiko nuodėmes.

Nuostabu yra susistabdyti besiveržiantį maištą, bet pakęsti nuolat besikartojančius nusižengimus – tai amžinas kantrybės išbandymas, tai iš tiesų dieviška. Nors viešpaties apvalyti kasdien randame paguodą ir ramybę, jei galės teisėtai daryti mums įtaką, toks apvalymas sustiprins mūsų budrumą ir sužadins šventumo troškimą. Ar ne taip?

C. H. Spurgeon

 

Bendrinti: