.jpg)
Ši Biblijos ištrauka yra viena iš tų galingų Kristaus frazių, kurios nusipelno būti užrašytos aukso raidėmis. Visos dangaus žvaigždės yra skaisčios ir gražios, tačiau netgi vaikas pastebėtų, kad viena jų pranoksta kitą šlove. Taip ir visas Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas, tačiau širdis nepastebinčiojo, kad kai kurios jo eilutės yra itin vertingos ir pilnos išminties, išties turėtų būti šalta ir nenuovoki. Viena tokių eilučių yra ši ištrauka.
Norėdami suvokti visą jos jėgą ir grožį, privalome prisiminti vietą, laiką ir progą, kada Viešpats ją pasakė.
Taigi, vieta buvo Jeruzalė, judaizmo sostinė, kunigų ir rašto žinovų, fariziejų ir sadukiejų tvirtovė. Proga buvo palapinių šventė, viena didžiausių kasmečių švenčių, per kurią kiekvienas žydas, jei tik galėdavo, ateidavo į šventyklą, kaip to reikalavo įstatymas. Laikas buvo paskutinė šventės diena, kai baigiasi visos apeigos, kai laikantis tradicijos iš Siloamo tvenkinio pasemtas vanduo būdavo iškilmingai išpilamas ant altoriaus, ir garbintojams nelikdavo nieko kita, tik grįžti namo.
Kaip tik šią lemiamą akimirką mūsų Viešpats Jėzus Kristus „stovėjo“ gerai matomoje vietoje ir kalbėjo susirinkusioms minioms. Neabejoju, kad Jis matė jų širdis. Jis matė, kaip jie skirstosi geliančia sąžine ir nepatenkintais protais, negavę nieko iš aklų savo mokytojų fariziejų ir sadukiejų, kartu išsinešdami tik tuščius pompastiškų formalių apeigų prisiminimus. Jis visa tai matė ir jų gailėjo, todėl it pranašas garsiai šaukė: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria!“ Labai abejoju, ar tai buvo viskas, ką mūsų Viešpats pasakė šia įsimintina proga. Numanau, jog ši ištrauka – tik svarbiausia Jo pasakytos kalbos mintis. Bet, man atrodo, šie žodžiai: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria!“ tikrai buvo pirmasis tada Jo ištartas sakinys. Jei kas nors nori gyvojo, troškulį malšinančio vandens, tegu ateina pas mane.
Iš Džono Čarlzo Railio knygos „Šventumas“
