.jpg)
...Nubudo Dievas šiandien ankstų rytą,
skundus ir prašymus paskaitė atidžiai.
Ir į kiekvieną širdį Jis nušvitęs
iš sklidino Dangaus ąsočio pilstė nuoširdžiai.
Bet ne visų atvertos širdys buvo,
vieta stebuklui ne kiekvieno paruošta.
Pavydas, priešiškumas jų duris užgriuvo,
kita širdis palaimai godumo užtverta.
O kitą sielos indą iki kraštų užtvindė
bekraštis liūdesys ir nevilties drama.
Ir Dievas troško širdį tą pripildyt.
Įlieti meilės. Bet vietos ten, deja, nėra.
Ir nusiminęs Viešpats apgailėjo,
kad žmonės neišvalo užgautų širdžių...
Ilgainiui sielos jų suakmenėja,
kaip ta kieta uoliena po senu medžiu.
O Dievas vaikščiojo ir dairėsi. Jisai šypsojo,
sutikęs mylinčių širdžių poras.
Iš savojo ąsočio laimės dovanojo –
pripildė sielų sklidinas taures.
Bet žmonės to nevertino, išlaistė
malonę, siųsta iš Dangaus.
Netekę jos, jie ėmė vienas kitą kaltint,
kaltės neradę savyje – prigimtyje žmogaus.
O, kad mokėtume atleisti ir tikėti,
mylėti, džiaugtis ir dėkoti bet kada,
ne gurkšnį – lietų Dievas laimės mums išlietų –
ąsotį pilną, sklidiną! Dosni Jo mylinti ranka.
Nubudo Dievas šiandien ankstų rytą,
prie kojų – skuñdų, prašymų pilna skrynia.
Šalia – kuklus laiškelis buvo šitas:
„Dėkoju, Dieve, Tau už tai, kuo laimini mane!“
2016 m. lapkričio 5 d.
*Irina Samarina-Labirint
Vertė Romualda Adomaitytė-Chabarina
„‘...visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.’ (Biblija, Laiškas efeziečiams 5, 20) Kai kurių žmonių gyvenimo lygis matuojamas jų nedėkingumo dydžiu.“
Ričardas de Haanas (Richard DeHaan)
