Pabūk vienumoje

Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamąją vietą ir tenai meldėsi.
Morkaus 1, 35

Jeigu mūsų Viešpats Jėzus Kristus, turėjęs tobulą bendrystę su dangiškuoju Tėvu, jausdavo poreikį atsitraukti į nuošalią vietą, kur galėtų pasimelsti, tai ar ir mes taip neturėtume elgtis?
Viešpats nori pabūti vienumoje su tavimi, kad niekas neblaškytų tavo dėmesio ir išlietum Jam savo širdį – visus savo džiaugsmus ir vargus. Dievas to trokšta, nes tu Jam patinki. Jis trokšta su meile apkabinti tave, kad pajustum Jo šiltą tėvišką glėbį, ir priminti apie savo atsidavimą ir rūpestį.
Dievas myli tave, tačiau kol neskirsi laiko vien tik Jam, tavo mintys blaškysis ir bus pasidalinusios. Tu taip ir nepatirsi aukščiausios palaimos: nesuprasi, ką reiškia, kai pats Kūrėjas palaiko su tavimi gilią, artimą, tobulą pasitenkinimą teikiančią bendrystę.
Bičiuli, Viešpats Jėzus Kristus trokšta viso tavo dėmesio. Paskirk laiko asmeniškai pabendrauti su Juo. Tos akimirkos nepaprastai brangios ir neišdildomos.

Tėve, dėkoju Tau už tai, kad trokšti pabūti su manimi vienumoje. Aš ieškosiu Tavo veido visa širdimi. Amen.

Jo artume… pabūk vienumoje su Viešpačiu.

Čarlzas F. Stenlis „Jo artume… 365 mintys“