Pakilk ir eik

„Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę <...>, jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje, ir kaip jie pažino Jėzų, kai Jis laužė duoną“. Luko 24, 33-35
Kai abu mokiniai jau buvo pasiekę Emausą ir sėdo pasistiprinti prie vakarienės stalo, paslaptingas nepažįstamasis, sužavėjęs juos kelyje, paėmė duoną ir ją laužė, leidosi jų atpažįstamas, o paskui pranyko jiems iš akių. Jie prašė, kas Jis pasiliktų su jais, nes diena jau baigėsi, bet pažinus Jį, nors ir buvo vėlu, jų meilė tapo šviesa jų kojoms, jų sparnais, ir jie, užmiršę tamsą ir nuovargį, grįžo atgal šešiasdešimt stadijų pranešti džiugių žinių apie prisikėlusį Viešpatį, pasirodžiusį jiems kelyje. Jie pasiekė krikščionis Jeruzalėje, bet prieš papasakodami savo atsitikimą patys išgirdo džiugių naujienų. Pirmieji krikščionys užsidegę kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą ir skelbė, ką žinojo apie Viešpatį, dalijosi patirtimi. Tegul jų pavyzdys padaro mums gilų įspūdį. Mes taip pat turime liudyti apie Jėzų. Jono liudijimą apie kapą papildė Petras, Marija irgi turėjo ką pridurti. Taigi turime išsamų liudijimą, iš jo nieko negalima išmesti. Mes visi turime tam tikrų dovanų ir ypatingų apsireiškimų, bet Dievas turi vieną tikslą – ištobulinti visą Kristaus kūną. Todėl mes privalome atsinešti savo dvasinius turtus, padėti juos prie apaštalų kojų ir visiems išdalinti tai, ką Dievas mums davė. Neslėpk nė dalelės brangios tiesos, sakyk tai, ką žinai, ir liudyk, ką matei. Tegul nei sekundei jokie tamsos darbai ir galimas draugų netikėjimas nenusveria tavo svarstyklių. Pakilk ir eik, kur pareiga veda, pasakok, kokius didelius dalykus Dievas parodė tavo sielai.

C. H. Spurgeon