Pasitikėk Jo pažadu

„Pavesk Viešpačiui savo  kelią, ir Jis palaikys tave...“

Perdėtas rūpestis netgi tuo, kas leistina, yra nuodėmingas. Mūsų Gelbėtojas dar ir dar kartą moko mus vengti perdėto rūpesčio, vėliau tai patvirtina apaštalai. Jei šio palikimo nevykdysime, tai neišvengiamai įsipainiosime į nuodėmę, nes perdėto susirūpinimo esmė – įsivaizdavimas, kad mes išmintingesni už Dievą, įsibrovimas į Jo vietą, kad padarytume dėl Jo tai, ką Jis iš tiesų apsiėmė padaryti dėl mūsų. Mes bandome galvoti apie tai, ką, mūsų manymu, Jis užmirš, mes dirbame, stengiamės užsikrauti savo varginančią naštą, tarsi Jis nenorėtų ar negalėtų už mus jos panešti. Šis nepaklusimas tokiam aiškiam Jo paliepimui, šis netikėjimas Jo Žodžiu, šis pasipūtėliškas įsiveržimas į Jo teritoriją yra visiškai nuodėmingi. Be to, perdėtas rūpestis paprastai nuveda nuodėmingais keliais. Labai tikėtina, kad tas, kuris negali ramiai atiduoti savo reikalų į Dievo rankas ir pats neša savo naštą, bus sugundytas pasinaudoti netinkamomis priemonėmis, kad sau pagelbėtų. Ši  nuodėmė verčia nusisukti nuo Dievo, kaip nuo patarėjo: užuot klausus Jo, skatina kreiptis į žmogišką išmintį. Taip mes einame prie „kiauros vandens talpyklos“, o ne prie „šaltinio“. Šia nuodėme buvo kaltinamas senovės Izraelis. Nerimas mus verčia abejoti Dievo meile ir gailestingumu, ir taip mūsų meilė Jam atšąla, mes jaučiame nepasitikėjimą ir tuo nuliūdiname Šventąją Dvasią. Tada trukdoma mūsų maldoms, mūsų pavyzdys nuvilia, o gyvenimas tampa savanaudiškas. Taip iki galo nepasitikėdami Dievu nuklystame nuo Jo dar toliau. Bet jei nuoširdžiai pasitikėdami Jo pažadu atiduodame kiekvieną savo naštą Jam ir „niekuo nesirūpiname“, nes Jis apsiima rūpintis mumis, išliksime arti Jo ir atsilaikysime prieš daugelį pagundų.

„Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki Tavimi“.

 

C. H. Spurgeon „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“

Bendrinti: