evangelija.lt | Prie Tavo kojų

Prie Tavo kojų

Prie Tavo kojų, Viešpatie, glaudžiuos,
kaip alkana paklydusi avelė,
pati atrast norėjus savo kelią,
bet radus vien tik gėlą – ir skaudžiuos

prisiminimuose įklimpus, kaip smėly,
vėl išsiilgus Tavojo Artumo,
kur mano skausmą – metėlės kartumą -
Tu vienas tik išgydyti gali...

Todėl prie Tavo kojų aš glaudžiuos,
nes Tavo mylima esu avelė,
kuriai Tu atveri į savo širdį kelią
ir gydai savo meilės spinduliuos.

Žibintas

Ištroškęs ieškau vėl Tavęs, nors ir vėluoju -
neleisk pražūti, Viešpatie – mane priimki,
palieski širdį gydančiu Žodžiu gyvuoju
ir jo tėkmėj mane kaip krikštui panardinki.

Atleiski, Viešpatie, kad nuo Tavęs nutolęs
buvau ir užgesau, kaip tas žibintas,
kurio teliko tik juodai aprūkęs molis,
prisiminimų pelenai ir dūmai – tuščios mintys...

Užpildyk tuštumą many, kaip tą žibintą
aliejum savo taip, kad šviesti nenustočiau
ir Tavo meilės uždegtas, jos ugnyje mėgintas
vien tik Tavęs nakty, vien tik Tavęs ieškočiau...

Esu kely...

Esu kely... Ir tirpsta mano laikas,
o slėnio sutemose kelias tuoj nuskęs -
ir nežinau, kur jis mane nuves -
o aš jaučiuos tartum paklydęs vaikas,
širdim ištroškusia vis ieškantis Tavęs,

nes Tavo ištartu Žodžiu esu sutvertas
ir skaistintas Tavąja ugnimi –
ir laistytas malonės lietumi,
kad meilės Tavo dovanotos būčiau vertas -
už viską, ką turiu – dėkočiau širdimi...

Todėl esu kely – dar neatėjo laikas
palikti slėnio sutemas, kur kelias pasislėps -
ir eisiu ten, kur Tavo meilė lieps,
laimingas, kad esu aš Tavo vaikas,
pašauktas Tavo mylinčios širdies.