Bet aš per daug nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik baigčiau savo bėgimą ir įvykdyčiau tarnystę, kurią esu gavęs iš Viešpaties Jėzaus: paliudyti Dievo malonės Evangeliją. (Apaštalų darbų 20, 24)
Šiandien Bažnyčiai reikia žmonių, drąsių žmonių. Girdime kalbas, kad mums reikia prabudimo, kad reikia naujo Dvasios krikšto – ir Dievas žino, kad šito mums iš tiesų reikia. Tačiau Dievas nebudins pelių ir nepripildys triušių savo Šventąja Dvasia!
Mes ilgesingai laukiame žmonių, kurie nepabūgtų aukotis sielos kare. Tokių neįmanoma įbauginti grasinimais mirtimi, nes jie jau yra mirę šio pasaulio apžavams. Tokie žmonės bus laisvi nuo troškimų, varžančių ir slegiančių silpnesniuosius.
Būtent tokia laisvė reikalinga, jei savo sakyklose norime išvysti pranašus vietoj „komandų talismanų“. Šie laisvi žmonės tarnauja Dievui ir žmonėms, vedini kilnių motyvų, neįkandamų religiniams pramogautojams, vis landžiojantiems į šventyklą.
Laisvi žmonės nepriims sprendimų iš baimės, nesirinks kokio nors kelio vien iš noro įtikti, nesiims tarnystės dėl finansinės naudos, neatliks religinės apeigos vien iš įpročio. Įtakos jiems nedarys minių meilė, jie netrokš išgarsinti savo vardo.
Tikroji bažnyčia niekada viešai neskelbdavo savo lūkesčių, prieš imdamasi kokių nors žygių. Paprastai jos lyderiai gaudavo žodį nuo Dievo, žinodavo Jo valią ir ją vykdydavo. O žmonės paskui juos sekdavo – kartais į triumfą, bet dažniau link įžeidimų ir persekiojimų. Ir vienintelis pakankamas atlygis jiems būdavo pasitenkinimas tuo, kad yra teisūs neteisiame pasaulyje.
A. W. Tozer „Atsinaujinti diena iš dienos“
_64x64_9de.jpg)
