.jpg)
Kai 2015 metais mokiausi Tarnystės mokykloje Vilniuje, teko rašyti darbą tema „Mano patirtis su Šventąja Dvasia ir Jos dovanomis“. Tuomet susimąsčiau, kiek daug esu patyrusi Dievo prasilietimų per žemėn atsiųstą Šventąją Dvasią.
Pirmą kartą Šventosios Dvasios realumą ir Jos buvimą patyriau 1990 m. spalio pradžioje vykusioje evangelizacijoje, kai išgirdau Gerąją naujieną. Tuomet atrodė, kad visa atmosfera aplinkui persisunkė nepaprasto gėrio, meilės ir šilumos. Iki tol neteko nieko panašaus išgyventi, tad kaipgi neatiduosi savo gyvenimo į mylinčias rankas? Po atgailos maldos, kai visi žmonės skirstėsi ir viena ėjau į autobusų stotelę, savo viduje „kažką nešiausi“ – koks keistas jausmas! Pasirodo, namo grįžau ne viena, o su Jėzumi. Tas vidinis liudijimas išlieka iki šiol – Dievas su manimi.
Po kurio laiko, klausant pamokslų bažnyčioje ir skaitant Šventąjį Raštą, Dievas padėjo suvokti, kaip Šventoji Dvasia ruošė mane, dėliojo gyvenimo aplinkybes tai stebuklingai ir išskirtinai 1990 metų dienai. Dar besimokydama vidurinėje mokykloje, susirašinėjau su viena mergina, kurios nebuvau mačiusi. Mes viena kitos adresą radome „Moksleivio“ žurnale ir apie 3-ejus metus bendravome tik laiškais. Kai pradėjau studijuoti Vilniaus aukštesniojoje pedagoginėje mokykloje, patekau į vieną kursą ir į vieną grupę su šia mergina. Po 2 metų, mokydamasi 3 kurse, ji mane pakvietė į evangelizaciją, kurioje aš ir išgyvenau Šventosios Dvasios realumą ir artumą.
Taip pat Šventoji Dvasia man priminė vieną mano maldą, kuria meldžiausi dar prieš įtikėjimą. Buvau pratusi, kad žmonės meldžiasi klūpėdami prieš paveikslus ar kryžių, tačiau tokio namie neturėjau ir tarsi spontaniškai meldžiausi į Dangų, paprastai išsakydama savo troškimą, be poterių ar išmoktų maldų iš maldaknygės. Atsakymą gavau kitą dieną – tai buvo labai keista ir kartu taip stebuklinga. Tai buvo Šventosios Dvasios išankstinis liudijimas, kad Dievas realus.
Vandens krikšto metu, melsdamasi ar garbindama Dievą ne kartą patyriau Šventosios Dvasios prisilietimą. Pamenu, kaip kartą ieškojau paguodos Dieve išmėginimų metu. Tuomet pajutau, tarsi Jo rankos apkabintų mane kaip žemiškas tėvas apkabina savo verkiantį vaiką. Paguoda neapsakoma! Ir kartu apreiškimas, kad Dievas visada arti ir visuomet mus girdi.
Šventoji Dvasia padeda suprasti Bibliją, įkvepia tas eilutes, kuriomis Tėvas nori man kalbėti. Net skaitydama grožinę literatūrą ir žiūrėdama įvairius filmus, visada gaunu pamokymą, išmintį, kuri ugdo ir statydina, paaiškina, koks yra Dievas, kas vyksta mano gyvenime ir kaip turėčiau elgtis. Pamenu, kaip skaitydama Rašto vietą apie tai, kaip karalius Saliamonas statė šventyklą Dievui, susimąsčiau, kam tiek daug brangaus metalo, geriausio medžio, prabangių audinių ir kitų labai brangių daiktų reikia sudėti į Šventų Švenčiausiąją. Be to, visi daiktai turėjo būti tiksliausiai pagaminti, įskaitant kiekvieną taškelį ir kablelį, raižinėlį ir tarpelį, nors vyriausiasis kunigas tik vieną kartą per metus užeidavo aukoti auką už tautos nuodėmes. Juk taip brangu ir sudėtinga įvykdyti visus Dievo nurodymus, o naudos – tik kartą per metus... Niekad negyvenau prabangoje, tad suprasti šį reiškinį buvo nelengva. Šventoji Dvasia tuo metu man aiškiai pasakė, kad visas tas turtas ir skrupulingumas įrengiant Šventų Švenčiausią – ne žmogui, o Dievui. Jis visus metus bus toje vietoje su savo tauta. Tai man atvėrė Dievo standartus, Jo grožio suvokimą, buvimo aplinką – juk Jis yra visatos Viešpats, Karalius. Manau, be Šventosios Dvasios nebūčiau supratusi, kad Dievas toks didingas.
Šventoji Dvasia man padeda kiekvieną dieną, kai tik esu pasiruošusi Ją išgirsti: kai darau pasirinkimus, kai klystu, kai trokštu pasikeisti. Labiausiai vertinu tai, kad Ji nesmerkia. Ši savybė leidžia be baimės pripažinti savo nuodėmes ir atpažinti, ar Dievas skatina atgailauti, ar piktasis smerkia ir spaudžia į kampą. Įsimintini keli atvejai, kai buvau paraginta nebijoti suklysti: Šventoji Dvasia apreiškė, kad Tėvas net nesitiki, jog visus sunkumus ir išmėginimus pereisiu nesuklydusi. Tas žinojimas palengvino dvasinę kelionę per dykumą, išaugo pasitikėjimą Geruoju Dievu. Kartą, prispausta aplinkybių, sąmoningai dariau neteisingą sprendimą (nuodėmę), tačiau Dievas po to nesmerkė, bet atvirkščiai – davė malonę atgailai, Šventosios Dvasios artumas vedė į pripažinimą, atsiprašymą ir susitaikymą. Pačiai būtų baisu artintis prie Dievo. Taip pat Šventoji Dvasia padeda bendrauti šeimoje, mylėti, atleisti, suprasti, pakelti.
Be Šventosios Dvasios negalėčiau skelbti žmonėms Evangelijos, nes buvau uždara ir baukšti, nenorėdavau atkreipti į save dėmesio, tačiau Jos pagalba liudijimas man tapo maloniu ir įkvepiančiu užsiėmimu. Taip ne vienas draugas išgirdo Gerąją Naujieną. Daugiausiai malonės patyriau skelbdama ją laiškais savo kitai susirašinėjimo draugei, kuriai per mano laiškus Dievas galėjo ne kartą liudyti apie savo Sūnaus auką ant kryžiaus. Ji net meldėsi atgailos malda.
Ne kartą Šventoji Dvasia paragino prieiti prie brolių ar sesių bažnyčioje ir juos padrąsinti. Kartais Jos paraginta aukodavau aukas žmonėms, kuriuos Dievas norėjo palaiminti.
Baigus Biblijos mokyklą pradėjau suprasti, kaip veikia pranašystės, Šventoji Dvasia ragindavo namų grupelėse kalbėti Dievo žodį broliams ir sesėms, pranašauti. Kadangi namų grupelę lankė nemažai žmonių, kurie buvo neseniai įtikėję, neturėjo pažinimo apie Dvasios dovanas, o gal ir nedrįso naudoti jų, tai tekdavo man. Kartais norėjau, kad kažkas kitas pranašautų, bet Dvasia įkvėpdavo būtent mane, todėl turėjau kovoti su savimi, kad prabilčiau, nes bijojau pasakyti kokią nors nesąmonę, tačiau išsakytas Dievo žodis paguosdavo net mane pačią.
Su vyru Osvaldu dažnai tekdavo lankytis jo prižiūrimose namų grupelėse. Vienoje jų buvo problemų, apie kurias girdėjau ir iš ją lankančių žmonių, ir iš paties lyderio. Kai aplankėme tą grupelę, Šventoji Dvasia šlovinimo metu man suteikė regėjimą, kodėl šios problemos tęsiasi. Mačiau ganytoją su piemens lazda, kurią turėtų naudoti padrąsinimui, paraginimui, tačiau su ja ganytojas avis mušdavo. Po kurio laiko ta namų grupelė iširo...
Negaliu sakyti, kad Šventąją Dvasią jau visiškai pažįstu, jos nenuliūdinu. Būna dienų, kad ir nepaklausau, užsikietinu, o po to vėl sugrįžtu. Esu dėkinga Jai už minėtas akimirkas, už tai, ką patyriau, išmokau, o svarbiausia – ką Dievas dėl manęs ir mano gyvenime padarė ir dar per mane atliks savo valios nutarimu.
