Syvai

„Viešpaties medžiai pilni syvų...“ Psalmių 104, 16*

Be syvų medis nežaliuotų ir net neaugtų.
Krikščioniui būtina gyvybės jėga. Toks jau gyvybės dėsnis: per Šventąją Dvasią Dievas turi įkvėpti mums gyvenimą, kitaip negalėsime būti Viešpaties medžiai. Krikščionio vardas yra tuščias dalykas, jei nesame pripildyti dieviško gyvenimo dvasios. Tas gyvenimas yra paslaptingas. Mes nesuprantame, kaip syvai cirkuliuoja, kokia jėga juos kelia, kokia jėga jie nusileidžia. Taip ir gyvenimas mumyse yra šventa paslaptis. Šventoji Dvasia, įėjusi į žmogų ir tapusi žmogaus gyvenimu, atneša atgimimą. Tada tas dieviškas gyvenimas tikinčiajame maitinasi Kristaus kūnu ir krauju ir taip tokio dieviško maisto yra palaikomas. Bet kas mums paaiškins, iš kur jis ateina ir kur nueina? Koks paslaptingas dalykas yra syvai! Šaknys ieškodamos skverbiasi į žemę, tačiau mes nematome, kaip jos siurbia įvairias dujas ar vaisiais paverčia mineralines medžiagas. Šis darbas atliekamas slaptai.

Mūsų šaknis yra Jėzus Kristus, o mūsų gyvenimas paslėptas Jame. Tai Viešpaties paslaptis. Krikščioniško gyvenimo šaknis yra tokia pat paslaptinga, kaip ir pats gyvenimas. Kaip nuolat teka kedro syvai! Krikščionio dieviškas gyvenimas taip pat visuomet teka, nors ne visuomet nešame vaisius, tačiau tokia mūsų prigimtis. Tikinčiojo malonės ne visada veikia vienu metu, bet jo gyvybės pulsas niekada nesustoja. Ne visada jis triūsia dėl Dievo, bet jo širdis visuomet gyva Juo. Kaip apie syvus sužinome iš užaugusių medžio lapų ir vaisių, taip ir su sveiku krikščionimi: jo malonė bus akivaizdi iš jo elgesio ir žodžių. Per pokalbį jis neištvers neprabilęs apie Jėzų. Jei pažiūrėsi į jo darbus, pamatysi, kad jis buvo su Jėzumi! Jis turi savyje tiek daug syvų, kad jie gyvenimu trykšta per jo elgesį ir žodžius.

C. H. Spurgeon. Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai

* Karaliaus Jokūbo vertimas