evangelija.lt | Tark mano sielai

„Tark mano sielai: „Aš tavo išgelbėjimas“
Psalmių 35, 3

Ko moko ši malda?
Aš taip melsiuosi šįvakar, bet pirmiausia apmąstykime šią eilutę. Ji atskleidžia, kad Dovydas abejojo, jis sakė: „Tark mano sielai: „Aš tavo išgelbėjimas“? Jis nebūtų taip sakęs, jei nesikankintų dėl baimės ir abejonių. Tai mane džiugina: vadinasi, ne aš vienas kartais skundžiuosi, kad tikėjimas silpsta. Jei Dovydas abejojo, nemanau, kad nebesu krikščionis, jei abejoju. Ši Rašto vieta taip pat primena, kad Dovydas nebuvo patenkintas gyvenimu, pilnu abejonių ir baimių, - jis ėjo prie malonės sosto melsti užtikrinimo, nes jį vertino labiau už auksą. Aš taip pat turiu siekti nenykstančio jausmo, kad esu priimtinas Mylimajam. Jei nejaučiu Jo meilės širdyje, turiu dėl to liūdėti. Kai Jaunikis atsitraukia, mano siela turi pasninkauti ir pasninkaus. Iš šios eilutės sužinome, kad Dovydas žino, kur įgyti pasitikėjimo. Jis ėjo pas savo Dievą melsdamasis ir šaukdamas: „Tark mano sielai: Aš esu tavo išgelbėjimas!“ Turime praleisti daug laiko vienumoje su Dievu, jei norime aiškiau jausti Jėzaus meilę. Jei maldos nutils – tikėjimo akys aptems. Jei daug melsiuosi, patirsiu dangų, jei mažai – judėsiu į dangų lėtai.
Pastebiu, kad Dovydas buvo nepatenkintas tol, kol tikrumas neatėjo iš paties Dievo. „Tark mano sielai.“ Viešpatie, Tu pats turi tai pasakyti! Niekas, be dieviško liudijimo, nepatenkins tikro krikščionio. Be to, Dovydas negalėjo rasti ramybės tol, kol pats gyvai neįsitikino. „Tark mano sielai: Aš esu tavo išgelbėjimas.“
Viešpatie, nors Tu kartotum šiuos žodžius visiems šventiesiems, bet ne man asmeniškai, man nebūtų iš to jokios naudos. Viešpatie, aš nusidėjau, aš nevertas Tavo palankumo, aš nedrąsiai prašau, kad Tu pasakytum mano sielai, tik mano sielai: „Aš esu tavo išgelbėjimas“.
Te manyje išlieka asmeninis, neklaidingas, nekintantis, nenuginčijamas jausmas, kad aš esu Tavo, o Tu esi mano.