Tarsi medis

TARSI MEDIS
2016 02 23

Tarsi medis, nežinantis vardo,
metų metais į dangų stiebiuos,
šaknim gerdamas vandenį kartų
iš versmių, išdžiovintų sausros

toje žemėj, sapnuojančioj lietų
ir užmiršusioj būti žeme,
be vilties jau sulaukti žadėto
išganingo lietaus, kad jame

Vėl šaltiniai gyvieji atgiję
išsiveržtų iš žemės gelmės
ir ilgai prisimintų, kad lijo
medžio šaknys ir šakos – vilties

vainiku visžaliu apsisiautęs,
nes pašauktas vėl Tavo esu –
jokiom vėtrom manęs neišrauti
ir sausrų man jokių nebaisu –

Tau dėkingas už ištartą vardą,
šakomis vėl į dangų stiebiuos,
kaip į uolą, į meilę atvertą –
šaknimis – širdimi – kabinuos.

TAVO MEILĖS PRAMINTU KELIU
2012 05 07

Nuo vienatvės perdžiūvusio lauko,
tų išdegintų skausmo vagų
nepalik – aplankyk – nesulaukiu
Tavo meto – vėl vienas renku

lauko akmenis – jų nemažėja –
aštriabriaunių sunkių akmenų…
Ir tos vagos nuo skausmo gilėja –
nevilty viltimi gyvenu,

kad palaiminsi merdintį lauką,
išsiilgusį Tavo lietaus
ir jame, kur tik akmenys augo,
išsilies, kaip malonė dangaus

išganingi vėlyvieji lietūs,
upeliukai nušniokš vagomis,
Tavo metui atėjus žadėtam –
išsipildymo to dienomis…

Sužydės ir atgis šitas laukas
ir pavirs Tavo sodu vešliu –
pas Tave ten ateisiu – palauki –
Tavo meilės pramintu keliu.

Iš eilėraščių rinkinio „Akmuo šuliny“