Tavo artumoj

Tavo artumoj

Kaip nuostabu prabusti Tavo artumoj
ir garbinti iš ryto šventą Tavo vardą,
dėkoju Tau už šiandien, o kas bus rytoj –
ramu, nes aš žinau, kad duosi tai, ko reiks –
juk tai darei Tu daugel daugel kartų.

Tu kantriai auklėjai, o kai kada barei,
bet visuomet buvai kartu, visur lydėjai,
stebiuos, kaip išmintingai padarei,
kai leidai man širdim Tave atrast
ir atpažinti, kaip mane mylėjai.

Nuo Tavo meilės aš kasdien tirpstu
ir ja užsidegu maldoj kiekvieną dieną,
ir aš laimingas, vėl kai išgirstu
Tavajam tėviškam glėby karštai
ištartą – „Aš myliu tave tik vieną“.  

Kiekvieną mūsų savo glėbyje laikai,
nes mes visi juk – Tavo kibirkštėlės.
atgimę Tavo mylinčioj širdy vaikai,
kuriuos Tu augini, ir duodi tai, ko reiks –
ir neši savo delnuose aukštai iškėlęs.

Tu pro čia praėjai

Tavo pėdos dar ryškios ir šiltos –
neseniai Tu pro čia praėjai –
virš bedugnės kabančiu tiltu
Tu mane tari aklą vedei.

Tu vedei ir man kelią parodei
Į nevystančias pievas žalias –  
ten gaivino mane Tavo Žodis,
atrakinęs širdies dureles.

Nustebau – iš širdies išsiliejo
Tavo gydančios meilės versmė –
man per barzdą aliejus tekėjo,
o į lūpas įdėta giesmė

man ramybę grąžino ir leido
atsilsėt prie ramių vandenų –
Tavo nuostabų švytintį veidą
iš nakties tos vaikystėj menu –

Tu mane visą laiką lydėjai,
nors atrodė – Tavęs netekau, –
kad mane taip be galo mylėjai,
tik dabar, tik dabar supratau...

Ir dabar Tu man suteikei viltį,
nes žinau – Tu pro čia praėjai –
savo meilę kaip kabantį tiltą,
kad pažinčiau Tave – palikai.

Tavo akmenukas
 
Atraski, Viešpatie, iš naujo
mane – paklydusį – priimk –
paslėpk kaip akmenuką saujoj
ir nuo manęs paties apgink.

 Atleisk man – vėl aš sukietėjęs
ir sausas – juk akmuo esu,
ir nors žinai, kad nusidėjau –
vėl pašauki mane vardu.

Pašaukęs, vieno nepalieki –
ištikimai laikai delne –
nuo Tavo ašarų sudrėkęs
imu aš atspindėt Tave.

Tave, kaip gelbėtoją savo
širdim išmokau atpažint,
ir tai, kas prarasta, iš naujo
man leidi vėl susigrąžint…

Todėl laimingas aš keliauju –
akmuo, atspindintis Tave,
nes atrastas Tavęs iš naujo
ir išsuptas Tavam delne.


Iš Lino Poniškaičo eilėraščių knygos „Akmuo šuliny“