Tikėjimas ant kryžiaus

Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs.“ Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Evangelijos pagal Luką 23 skyriaus 3943eilutės).

Pasak Jono Kalvino, didžiausias tikėjimo pavyzdys visame Šventajame Rašte yra tikėjimas vagies, kuris buvo nukryžiuotas ir merdėjo ant kryžiaus šalia Jėzaus. Neįtikėtina, ką tokią akimirką jis ištarė Jėzui: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“

 Kaip jums atrodo, ką mąstė žmonės, stovėję po trimis kryžiais, kai išgirdo tokį nusikaltėlio maldavimą? Greičiausiai vargšeliui dėl agonijos protas pasimaišė – jis pavadino Jėzų Viešpačiu. Bet koks ir kieno Jėzus Viešpats? Juk net savo drabužių neįstengė pasilikti – kareiviai lošė dėl Jo apsiausto, iš erškėčių Jam nupynė ir ant galvos uždėjo vainiką. Į Golgotos vietą Jį atlydėjo tik saujelė moterų ir Jonas, visi kiti mokiniai išsibėgiojo. Be to, Jo nekentė tiek valdžios, tiek ir religijos atstovai. Net ir Dievas Jį apleido... O štai prikaltasis prie kryžiaus vagis kalba apie Jėzaus viešpatavimą ir karalystę. Ką gi jis įžvelgė?

Šventajame Rašte aiškiai kalbama, kad yra du pasauliai – neregimas ir regimas. Tik neregimas padeda mums suprasti ir paaiškina regimąjį. Tačiau anaiptol ne visų akys mato neregimą pasaulį. Kadangi Mozė tai matė, Laiško hebrajams autorius taip paaiškina nepaprastą Mozės gyvenimą: „Tikėdamas jis paliko Egiptą ir nepabūgo karaliaus rūstybės. Jis liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį“ (Hbr 11, 27). Mozė matė tai, ko nematė kiti, todėl į tikrovę jis žvelgė kitaip. Evangelistas Lukas pasakoja, kaip Kleopas su bičiuliu keliavo į Emausą, bet nepažino kartu einančio Jėzaus tol, kol „jų akys atsivėrė“ (Lk 24, 31).

Mirštančio vagies akys taip pat atsivėrė – jis pamatė ir patikėjo. Akių at(si)vėrimas – Dievo Dvasios darbas ir ženklas, kad prie žmogaus prisilietė Dievas. Apaštalas Petras irgi kalba apie tuos, kurie pašaukti „iš tamsybių į nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). 

Saulei aptemus ir užslinkus tamsybėms tą popietę virš Golgotos kalvos merdinčio vagies širdyje sušvito skaisti šviesa, ir jis įstengė pamatyti tai, ko kiti nematė.

O tu ar matai?

www.ieskauDievo.lt

Nuotraukos autorius Phil Thep

Bendrinti: