Tikro garbinimo pobūdis – grynai dvasinis

Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu… (Apreiškimo 3, 20)

Vienas iš labiausiai išlaisvinančių Naujojo Testamento pareiškimų skamba taip: Bet ateina valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir Jo garbinantojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa. (Jono 4, 23-24). Ši eilutė byloja, kad tikro garbinimo pobūdis – grynai dvasinis. Tikrojoje religijoje nesvarbūs valgiai ir dienos, drabužiai ir ceremonijos. Jos akcentas – žmogaus dvasios ir Dievo Dvasios vienybė.
Žiūrint iš žmogaus perspektyvos, pats didžiausias nuostolis, tragiškiausia netektis po Nuopuolio buvo žmogaus vidinės esybės ištuštėjimas, kai jo širdį apleido Dievo Dvasia, tiesiog pasišalindama iš ten. Giliai žmogaus esybėje slypi „krūmas“, kuriam skirta būti triasmenio Dievo buveine. Būtent ten Dievas turėjo užmojį nusileisti ir suliepsnoti moraline ir dvasine liepsna. Deja, dėl nuodėmės žmogus neteko tos neapsakomai puikios privilegijos, todėl dabar tenai turi gyventi vienui vienas.
Toji esybės dalis tokia slapta, tokia privati, kad į ją negali brautis joks kūrinys. Ten užeiti negali niekas, išskyrus Kristų, bet ir Jis užeis tik tikėjimu pakviestas vidun. Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. (Apreiškimo 3, 20).
 
A. W. Tozer „Atsinaujinti diena iš dienos“