Tu niekuomet nepražūsi

„Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą: jos nepražus per amžius...“
Jono 10,28

Krikščionis niekuomet neturėtų lengvabūdiškai mąstyti ar kalbėti apie netikėjimą, nes Dievui labai nepatinka, kai Jo vaikas nepasitiki Jo meile, tiesa ir ištikimybe. Kaip galime Jį liūdinti, abejodami Jo visa palaikančiu gailestingumu? Krikščioni, kiekvienas nuostabus pažadas  Dievo žodyje prieštarauja minčiai, kad tu gali būti pamirštas ar paliktas pražūčiai. Jei taip įvyktų, ar išliktų teisingas Tas, kuris sako: „Ar gali moteris užmiršti savo kūdikį, nepasigailėti savo sūnaus? Jei ji ir užmirštų, tačiau Aš neužmiršiu tavęs“. Ko būtų vertas šis pažadas: „Kalnai gali griūti ir kalvos drebėti, bet mano malonė nuo tavęs nebepasitrauks ir mano ramybės sandora tavęs nepaliks“, - sako Viešpats, kuris tavęs pasigailėjo? Ar būtų teisingi Kristaus žodžiai: „Aš duodu joms (savo avims) amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankosׅ“? Kas nutiktų su malonės doktrina, jei nors vienas Dievo vaikas pražūtų? Ji būtų visiškai klaidinga. Kas būtų su Dievo teisingumu, garbe, jėga, malone, Jo sandora ir priesaika, jei nors vienas, už kurį mirė Kristus ir kuris Juo pasitikėjo, vis dėlto būtų atstumtas? Atsikratyk šių netikėjimą nešančių baimių, jos žeidžia Dievą. Pakilk, nusikratyk dulkes ir apsirenk nuostabiais drabužiais. Atmink, kad nuodėmė yra abejoti Jo Žodžiu, kuriame Jis pažadėjo, kad tu niekuomet nepražūsi. Te amžinasis gyvenimas tavyje išsilieja pasitikėjimu ir džiaugsmu.
 

Evangelija pakelia mano dvasią prie Ištikimo ir nekintančio Dievo,

Ji padeda pamatus mano viltims, savo priesaikomis, pažadais ir krauju.

 

C. H. Spurgeon  „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“
 

Bendrinti: