„Tu padarei vasarą ir žiemą.” Ps 74, 17
Mano siela, pradėk šį žiemos mėnesį su savo Dievu. Šaltas sniegas ir veriantis vėjas primena, kad Jis laikosi sandoros su diena ir naktimi ir užtikrina, kad laikysis taip pat ir tos šlovingos Sandoros, kurią sudarė su tavimi Jėzaus Kristaus asmenyje. Tas, kuris laikydamasis savo žodžio ištikimai keičia metų laikus šiame nuodėmės užterštame pasaulyje, nepasirodys neištikimas savo mylimam Sūnui.
Sielos žiema tikrai nėra malonus metas. Jei tu kaip tik išgyveni šį laikotarpį, tau skaudu, bet gali guostis tuo, kad tokią būseną sukelia Viešpats. Jis siunčia aštrius pasipriešinimo gūsius, pakandančius lūkesčių pumpurus, mūsų žaliuojančias džiaugsmo pievas lyg pelenais apibarsto šerkšnu, išbarsto ledo gabaliukus, užšaldančius mūsų džiaugsmo sroves. Jis daro visa tai, Jis yra didysis žiemos Valdovas ir karaliauja šalčio karalystėje, tad geriau nemurmėk. Praradimai, kryžiai, sunkumai, ligos, nepritekliai ir tūkstančiai kitų negalių yra Viešpaties siųsti ir pasiekia mus, nes Jis tai išmintingai numatė. Šalčiai pražudo žalingus vabzdžius ir užveria kelią siautėjančioms ligoms. Jie sušaldo žemę į grumstus ir išgrynina dirvą. O, kad tokie geri rezultatai visada lydėtų mūsų žiemos kentėjimus.
Kaip tuomet pradedame vertinti ugnį! Koks malonus jos linksmas žaižaravimas. Taip vertinkime ir savo Viešpatį, nuolatinį šilumos ir paguodos šaltinį sunkiu metu. Artinkimės prie Jo ir, tikėdami Juo, atraskime džiaugsmą ir ramybę. Apsigobkime šiltais Jo pažadų rūbais ir atlikime šio meto darbus, nes tinginys, nesidarbuojantis dėl šalčio, vasarą elgetaus nieko neturėdamas.
/C. H. Spurgeon/
_64x64_9de.jpg)
