Uždeki viltį

Uždeki viltį
Uždeki viltį, Viešpatie, kai nėr vilties,
kai tokios sunkios užsklęstos vienatvės durys –
ir vėjas alkanas šaltoj širdies pašiūrėj
pažadina tamsius šešėlius praeities.

Ateiki, Viešpatie, nes tiktai Tu žinai
kaip atrakint duris širdies pašiūrės
ir viltį vėl uždegt, kad dingtų niūrūs
šešėliai – ją paliktų amžinai.

Užeiki, Viešpatie, šviesa savo apšviesk
širdies pašiūrę – tą apleistą vietą –
kur buvo tiek tikėta, tiek mylėta –
bet liko tiktai tuščios sienos – be vilties...

Uždeki viltį, Viešpatie, tamsioj nakty,
kad Tavo šviesoje atgytų šiltos sienos
ir aš žinočiau, kad esu ne vienas,
nes Tu širdies pašiūrėj mano gyveni.
2010 11 16

Už kryžių...
Už kryžių, Viešpatie, dėkoju
ir siaurą akmenuotą kelią,
kur klupdamas krentu ir stoju,
ir nors rankas ir kojas gelia –

aš kabinuos į Tavo kryžių,
kurį iš meilės dovanoji,
kad eidamas aš nepaslysčiau,
Tu paremi pečiu savuoju

ir pakeli kiekvieną kartą,
kai parkrentu į dulkes kelio,
ir drąsini Žodžiu ištartu,
kad mylima esu avelė,

ir mokai Tu mane pamilti
tą siaurą akmenuotą kelią,
kai dovanojęs naują viltį,
neleidi nusimint avelei –

vėl priglaudi kartu su kryžium
arčiau širdies ant savo rankų,
kad kelią iš arčiau matyčiau
ir žvelgčiau ne žemyn – į dangų...

Todėl už kryžių Tau dėkoju,
kurį priimt kvieti kasdieną,
kad eičiau aš keliu siauruoju,
mylėdamas Tave tik vieną.

2010 08 22

Nurimo vėjas

Nurimo vėjas ir nustojo ūžęs,
žaibai atšipo, o trankus griaustinis
staiga nutilo – tik širdies bakūžėj
šešėliai nesitraukia paskutiniai...

Gūdžioj nakty ant mano stalo žvakė –
jos šviesoje tamsa suplyšta tartum šydas,
o aš kaip elgeta nuskurdęs ir apakęs
čia ateinu pasigailėjimo prašyti.

Atleisk man, Viešpatie, kad įsileidau
klastūnę tamsą vėl į savo širdį –
prašau Tavęs, neslėpki savo veido
ir gydančia ugnim akis aklas suvilgyk –

Juk į Tave kaip nerami plaštakė
iš sutemų nakties ir vėl veržiuosi –
Tu man švieti kaip piligrimui žvakė
ir leidi praregėt jos spinduliuose...
-------

Nors taip seniai jau vėjas nebeūžia,
nebegirdėti tolumoj griaustinio –
pabūk dar, Viešpatie, širdies bakūžėj,
kol saulės spinduliai palies ją pirmutiniai.

2010 07 04

 

Iš Lino Poniškaičio eilėraščių knygos „Akmuo šuliny“