Mano Biblijoje yra pabraukta eilutė: Šaukis manęs nelaimės dieną – tai išgelbėsiu tave, o tu šlovinsi mane (Ps 50, 15). Tikiu, kad Viešpats atsako į mūsų maldas, kai Jo šaukiamės. Daugelio mūsų gyvenime vyksta didesni ar mažesni stebuklai, tik ne visada mes išdrįstame apie juos kalbėti. Nedrąsu ir man... Vis dėlto norisi nors trumpai pasidžiaugti tuo, ką Viešpats padarė, kaip sakoma 40-oje psalmėje: Tavo teisumo nepaslėpiau savo širdyje, apie Tavo ištikimybę ir išgelbėjimą kalbėjau. Nenutylėjau apie Tavo malonę ir tiesą dideliame susirinkime (Ps 40, 10).
***
Kai prieš metus mūsų vyriausias sūnus buvo abiturientas ir rinkosi, kur toliau studijuos, net nesvajojome, kad jis išvažiuos mokytis į užsienį. Tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad, persikėlus gyventi į naują vietą, netoliese esantys kaimynai matematikai ėmė globoti jauną vaikinuką ir raginti rinktis ekonomikos studijas ne Lietuvoje, o už jos ribų. Tais metais sūnus išties daug mokėsi, ruošėsi ne tik egzaminams Lietuvoje, bet ir užsienyje. Galiausiai jis buvo pakviestas mokytis keliuose universitetuose, iš kurių pasirinko mokslus Amsterdame.
Pirmieji studijų metai Olandijoje buvo intensyvūs – teko ne tik mokytis ekonomikos anglų kalba, bet ir dirbti. Sūnus namo buvo grįžęs tik per Kalėdas, tad natūralu, kad artėjant vasarai labai jo pasiilgome ir laukėme sugrįžtant. Birželio 30 d. baigėsi ir mokslai, ir darbo sutartis – rodos, tik sėsk į lėktuvą ir skrisk namo ilsėtis. Deja... Netikėtai mūsų susitikimas pakibo nežinioje – nežinojome, nei kada vaikas grįš, nei kaip viskas klostysis toliau. Prieš grįždamas namo jis turėjo susirasti būstą, kur gyvens kitais mokslo metais. Atrodo, didelis čia daiktas – susirasti būstą...
Kambario ieškoti sūnus ėmė dar besibaigiant studijoms, bet tos paieškos buvo nevaisingos – norinčių tiek daug, kad, jei nespėjai pirmas ar bent jau trečias sureaguoti į naują skelbimą apie nuomojamą kambarį, tai niekas į tave neatkreips dėmesio ir pakvietimo negausi. Taip slinko diena po dienos – ištisos 6 savaitės prabėgo visą dieną bežiūrint į kompiuterį ir gaudant kambario pasiūlymus. Situacija varė į neviltį. Mes nebesupratome, kas vyksta – kodėl neįmanoma išsinuomoti kambariuko Amsterdame. Pradžioje galvojome, kad tai universiteto problemos – ir anksčiau neužtekdavo būsto studentams (tik I-o kurso studentai gaudavo bendrabučius), todėl šie streikuodavo universiteto teritorijoje, išsiskleidę palapines ir jose gyvendami. Bet pasirodo, ne viskas taip paprasta...
Iš 400 išsiųstų užklausų kambarių nuomotojams, susitikti pakvietė tik... 4. Kai jau rodės, kad radome puikų, nebrangų variantą, sūnus, lyg nujausdamas ką negero, ištarė: „Dar nesidžiaukite. Čia gali būti melas.“ Jam nuodugniau pasidomėjus, išaiškėjo, kad žmogus, siūlęs „gerą“ variantą, yra tikrų tikriausias sukčius, tokius sandorius sudarantis ne tik Amsterdame, bet ir Londone bei kituose Europos miestuose... O veikia viskas taip: tavęs paprašo sumokėti depozitą, tarkim, 2000 eurų (!), atsiunčia tau raktelius ir tu, neva, esi kambario šeimininkas. Tik bėda ta, kad, kai prieš studijas norėsi patekti į savo išnuomotą butą, negalėsi to padaryti, nes jo tiesiog nėra (yra tik gražus video)... Norėdamas išvengti tokių apgavysčių, sūnus nusprendė pasilikti vietoje, ieškoti būsto ir laukti susitikimo su nuomotoju akis į akį.
Po ilgų, bet nevaisingų pastangų – tiek ieškant pagal skelbimus Olandijoje, tiek klausiant ir prašant draugų ar pažįstamų pagalbos, – visai pasimetėme. Ką daryti? Laikas senka, o išeities nėra. Sūnus Olandijoje galėjo būti tik iki rugpjūčio 15 d. – tuomet baigėsi sutartis su studentų bendrabučiu.
Žinojau, kad Viešpats atsako į maldas – ne kartą tai patyriau, bet dabar... kiek melstasi, kiek dėta pastangų – nieko. Atrodė, kad galvą į sieną gali daužyti – niekas nepasikeis... Pradėjome svarstyti įvairius variantus – gal sūnui viską palikti ir padaryti metų pertrauką (Gap year), gal persivesti studijas į universitetą Lietuvoje ar kitur. Mūsų maldos buvo pilnos nežinios ir pasimetimo: „Viešpatie, mes nesuprantame, kas vyksta. Tikime, kad Tu vedei šiuo keliu, bet kas toliau... Kur gyventi? Galbūt Tavo planas pasikeitė? Gal mes turime kažką keisti? Duok mums išminties.“
Buvo kelios šviesesnės akimirkos – kai sūnų pakviesdavo pokalbiui (reikėjo dar perprasti, kad Olandijoje šiek tiek kitaip vyksta butų ar kambarių nuoma). Tuomet ėmė ryškėti situacija: pasirodo, taip blogai su būsto nuoma Olandijoje dar nėra buvę. Būtent šį pavasarį situacija pasunkėjo ir greičiausiai tai susiję su karu Ukrainoje bei pabėgėliais iš kitų šalių. Kai gavo pirmą pakvietimą, džiaugėmės, bet kartu ir nerimavome. Pasikvietė maloni vyresnio amžiaus kanadietė, kuri iš gausaus būrio išsirinko 10 pretendentų ir su kiekvienu susitiko asmeniškai. Mūsų sūnus jai patiko, bet patiko ir kiti jaunuoliai, tad pranešė, kad pasirinko kažką kitą... Vėl nekantriai laukėme kokio nors naujo pasiūlymo. Tuomet pakvietė netoli universiteto gyvenantis senukas, kuris ir papasakojo, kad per 10 metų, kai jis nuomoja kambarius savo name, nėra buvę tiek norinčių į vieną vietą. Pasirodo, į jo skelbimą išnuomoti vieną kambarį trečiame aukšte atsiliepė 300 norinčių, iš kurių jis išsirinko tik 15. Tarp jų papuolė ir mūsų sūnus. Maloniai pakalbėję jie išsiskyrė ir vėliau, susitikęs su visais atrinktais pretendentais, pranešė, kad jam sūnus patiko, bet... pasirinko kitą. Ak, ir vėl dužo viltys...
Kai susisiekdavau su sūnumi, matydavau, kaip jam nelengva. Pasakiau, kad pirmadienį pasninkausiu. O jis jau, pasirodo, pasninkavo sekmadienį... Susitarėme melstis ir 13 val. susisiekti internetu. Tuomet meldėsi ir viena mano draugė. Kai pirmadienį vėl susitikome ir kartu meldėmės, neprašėme: „Dieve, duok...“, nes tikrai nebežinojome, ką toliau daryti. Tiesiog meldėme Dievo malonės ir išminties, kaip elgtis šioje situacijoje. Buvome visiškai bejėgiai ką nors pakeisti... Buvo likusios 2 savaitės...
Tą pačią dieną – apie 17 val. – sūnus parašė, kad gavo naują pakvietimą susitikti ir apžiūrėti 8 m/2 kambariuką be baldų. Mums tiko viskas, kad tik... Kitą dieną sūnus nuvyko į susitikimą ir džiaugsmingai pranešė: „Jaučiu, kad pasirinks mane...“ Bet dar reikėjo palaukti, nes, kaip ir ankstesni nuomotojai, šis šeimininkas turėjo susitikti ir su kitais pretendentais.
Tądien Viešpats buvo ištikimas – mes gavome savo stebuklą! Jaunasis nuomotojas pasirinko mūsų sūnų! O pasirodo, viskas buvo taip: keleriais metais vyresnis jaunuolis pats nuomojo butą ir vienam kambariui ieškojo studento užsieniečio, ne olando. Jis pats baigė ekonomikos studijas tame universitete, kuriame mokosi ir mūsų sūnus, tad bekalbėdami abu rado bendrų pažįstamų – dėstytojų ir studentų. Vienas šeimininko draugas pažinojo mūsų sūnų ir jį rekomendavo. O tas pažįstamasis – tai krikščionis, su kuriuo sūnus susipažino mokslo metų pradžioje krikščioniškame piknike ir vėliau bažnyčioje klausėsi jo liudijimo apie Dievą. Argi tai ne nuostabu? Sūnus pagaliau gavo kambariuką, nors pretendentų į jį buvo 400...
Viešpats atsakė į mūsų prašymą per savo vaikus. Kai niekas negalėjo padėti – padėjo Jis! Mes apglėbėme mažytį savo stebuklą ir supratome, kad įgijome vertingą pamoką – mūsų pasitikėjimas Viešpačiu sustiprėjo. Ten, kur nėra kelio, Jis nutiesia kelią ir paėmęs už rankos veda toliau... Tad kaipgi nešlovinti Viešpaties, kuris ištikimas per amžius?!
S.
_64x64_9de.jpg)
