.jpg)
„Aš pažinau tave dykumoje, išdžiuvusioje žemėje“. Ozėjo 13, 5
Taip, Viešpatie, Tu tikrai pažinai mane, kai buvau kritęs, ir vis dėlto išsirinkai mane. Kai buvau pasibjaurėtinas ir nekenčiau pats savęs, Tu priėmei mane kaip savo vaiką ir išpildei visus mano norus. Tebūna per amžius palaimintas Tavo vardas už tokį nepelnytą, turtingą ir gausų gailestingumą. Nuo to laiko savo viduje dažnai jutau dykynę, bet Tu vis tiek pripažinai mane kaip savo mylimąjį ir liejai meilės bei malonės sroves į mane, kad pradžiugintum ir padarytum vaisingą. Taip, kai išorinės aplinkybės būdavo sunkiausios, ir tekdavo keliauti išdžiūvusia žeme, Tavo malonus artumas guodė mane. Žmonės nepažino manęs, kai manęs laukė panieka, bet Tu pažinai mano širdį nelaimėje, nes joks skausmas neužtemdys Tavo meilės šviesos. Maloningiausias Viešpatie, aukštinu Tave už Tavo ištikimybę per sunkius mano išbandymus ir gailiuosi už kiekvieną akimirką, kai pamiršdavau Tave ir savo širdyje pasididžiuodavau, nors iš tiesų buvau skolingas Tavo gerumui ir meilei. Pasigailėk savo tarno!
Mano siela, jei tad Jėzus priėmė tave, kai buvai paniekintas, būk tikras, kad tebepriklausai Jam ir rūpi dabar, kai klesti. Nesididžiuok pasaulietiška sėkme tiek, kad pradėtum gėdytis tiesos ar varganos bažnyčios, savo bendruomenės. Sek paskui Jėzų į dykumą: kartu su Juo nešk kryžių, kai pakyla persekiojimų karštis. Tu priklausai Jam, o mano siela, skurde ir gėdoje – neišduok Jo ir nesigėdyk Jo. O, kad mus apimtų gėda vien nuo minties gėdytis Mylimiausiojo!
Jėzau, mano siela glaudžiasi prie Tavęs.
Iš C. H. Spurgeon knygos „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“
