.jpg)
„Viešpats atidengs savo paslaptį tiems, kurie Jo bijo...“ ¹
(Ps 25, 14)
Iš ko pažinsi draugą? Ar iš to, kad jis tau papasakoja savo slaptus sielvartus? Ne, tikras draugas tau papasakoja savo slaptus džiaugsmus. Daugybė žmonių su tavim pasidalins savo slaptais sielvartais, tačiau tikrasis artimumo ženklas – kai jie su tavimi dalijasi savo slaptais džiaugsmais. Ar kada leidome Dievui papasakoti mums ką nors iš savo džiaugsmų? Ar nuolat vien tik pasakojame Dievui savo paslaptis ir nepaliekame Jam laiko prabilti į mus? Savo krikščioniško gyvenimo pradžioje užverčiame Dievą savo prašymais. Bet paskui patiriame, kad Dievas nori, jog užmegztumėme su Juo artimą santykį – susisietume su Jo tikslais. Ar esame taip artimai susivieniję su Jėzaus maldos mintimi „teesie Tavo valia“ (Mt 6, 10), kad suvokiame Dievo paslaptis? Dievas mums toks brangus ne tiek dėl Jo mums skirtų palaiminimų, kiek dėl mažų dalykų, nes būtent jie parodo nuostabų Jo artumą su mumis. Jis žino kiekvieną mūsų gyvenimo smulkmeną.
„... tas sužino iš Jo taką, kuriuo eiti turėtų“ (Ps 25, 12).Pirmiausia norime justi, kad esame vedami Dievo. Tačiau mums dvasiškai augant gyvenime Dievą šitaip įsisąmoninę, kad klausti Jo valios nė nebereikia, nes rinktis kitą taką mums net nekyla minties. Jei esame išganyti ir apvalyti nuo nuodėmių, Dievas mus veda visuose mūsų kasdieniuose sprendimuose. Ir, jeigu rinksimės tai, ko Jis nenori, Jis mums suteiks abejonės ar susilaikymo pojūtį, kurio privalėsim paisyti. Vos tik apnikus abejonei tuojau pat sustok. Nemėgink paneigti jos argumentuodamas: „O kodėl gi man nederėtų to daryti?“ Dievas moko mus per mūsų pasirinkimus. Kitaip tariant, Jis iš tiesų valdo mūsų sveiką protą. O kai mes laikomės Jo pamokymų ir vedimo, nebetrukdome Jo Dvasios nuolatiniu savo klausinėjimu: „Viešpatie, o kokia dabar Tavo valia?“
¹ Red. past.: Citata paimta iš: Biblija. Šventasis Raštas. Brookfield, IL, 1988.
Iš Oswald Chambers knygos „Viskas Jo šlovei“
