Jėzus buvo vienintelis iki galo teisus pagal Įstatymo reikalavimus, nepadaręs nė vienos nuodėmės, ir būtent Jis buvo paaukotas už kitų kaltes. Ant kryžiaus įvyko nuostabus apsikeitimas: Kristus prisiėmė mūsų kaltę ir bausmę, o mums dovanojo savo paties tobulą teisumą (2 Kor 5, 21).

Apaštalų darbų knyga yra dokumentuotas liudijimas apie pirmuosius krikščionių gyvenimo dešimtmečius.

Bažnyčia turėtų būti nauja Dievo visuomenė, Evangelijos įsikūnijimas, Dievo karalystės ženklas, pavyzdys, kaip atrodo žmonių bendruomenė, kuriai Jis maloningai vadovauja.

Ar kada nors stebėjotės, kodėl Mozė iš visos širdies meldė Dievą: Parodyk man savo šlovę (Iš 33, 18)?

Kristus stato savo Bažnyčią, nes Jis yra Galva, Ganytojas ir mūsų sielų Gydytojas. Jis „valdo savo Bažnyčią, ją maitina, viskuo aprūpina, Jis veda savo klaidžiojančias avis ir saugo jas, viską suteikdamas […]“, – rašė Strasbūro reformatorius Martynas Buceris (Von der wahren Seelsorge, 1538).

Kristus ant kryžiaus ne tik nugalėjo blogį visais jo pavidalais, bet ir išpirko kūriniją iš nuopuolio sugedimo ir blogio padarinių.

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas (Jn 1, 1).
Skaitydamas šiuos žodžius, girdžiu gilų škotišką savo buvusio direktoriaus balsą, aidintį Glazgo parapijos bažnyčioje, kur aš ir mano bendramoksliai buvome susirinkę į kasmetinį Kalėdų giesmių vakarą ir pamaldas.

Mes, evangelikai, esame Žodžio žmonės, mes mokomės. Tačiau mokymasis labai lengvai gali virsti pasipūtimu. Mūsų įsitikinimas, kad žinome tiesą, labai lengvai gali virsti fariziejišku ieškojimu, kas kaltas.

Mes esame pašaukti ne tik žavėtis Kristumi ir Jo Evangelija, bet ir būti Jo įrankiais. Išgirdę Evangelijos žinią ir suvokę savo pašaukimą, turime būti dėkingi už Kristaus kryžių ir tarnauti Dievui pasaulyje.

Apie maldą žinojau nedaug, tačiau studijuodamas antrame kurse perskaičiau gal 15 knygų šia tema. Universiteto Krikščionių sąjunga neseniai buvo man suteikusi garbingą maldos sekretoriaus titulą, tad norėjau į šią temą įsigilinti.