Didžiausia visame pasaulyje naujiena ta, kad Dievas ir Jo Sūnus yra labiausiai pašlovinami, kai mes Jais žavimės, kai atrandame pasimėgimą mąstydami apie Viešpatį ir gyvendami su Juo. Tam Dievas prikėlė savo Sūnų Jėzų iš numirusių, kad Jis viešpatautų per amžius.

Vienas labiausiai stulbinančių apaštalo Pauliaus pareiškimų yra jo kaltinimas Galatijos krikščionims, kad šie apleido Evangeliją.

Dygliuoti vijokliai mano (Melisos Kruger) kieme ką tik pražydo mažais žiedeliais. Po kelių savaičių jie pavirs didelėmis ir sultingomis gervuogėmis.

Jis - Kristus ir Karalius. Man norėtųsi sakyti Karalių Karalius, ne tas galingas karo vadas, raumeningas vyras, kaip Galijotas, apsirengęs sunkiais šarvais ir apsikarstęs ginklais, bet išmintingas, Visagalis ir amžinas, neturintis jokios kadencijos ir tikrai nepakeičiamas, kuriam žemėje lygių nėra, nebuvo ir nebus, kurio pagarbiai bijo ir Jam lenkiasi kiekvienas žemiškas karalius, prezidentas ar premjeras.

Mūsų, į žmogų orientuotame, amžiuje labai svarbu iš naujo suvokti, kad Jėzus yra Viešpats. Tik dėl to, kad Jėzus yra Viešpats, ir Jo žmogiškumas tampa mums paguoda.

Reformacijos pradininkai buvo įsitikinę, kad tikrasis krikščioniškas tikėjimas gimsta, auga ir duoda vaisių tik tada, kai žmogus asmeniškai išgirsta, susipažįsta ir gerai suvokia Evangelijos tiesas. Todėl Bibliją reformatoriai įvardijo pagrindiniu kelrodžiu tikėjimo kelyje, kiekvieno krikščionio pagrindiniu tikėjimo vadovu.

Kad ištrūktume iš nuodėmės vergijos, turime atrasti Dievo šlovę Kristuje. Jis – vienintelė mūsų viltis. Šią temą meistriškai atskleisdavo teologas Džonatanas Edvardsas, visame Šventajame Rašte matęs Dievo šlovę ir grožį.

„Užuot gyvenę krikščioniškai, daug krikščionių tik bando taip gyventi“, – sako žinomas JAV pastorius Džonas Ortbergas (John Ortberg). Kuo tai skiriasi?

Kai Jėzaus pėdomis einame į kančią, mes žinome, kad taip pat seksime Juo ir iki šlovės. Paskutinį žodį tars ne besityčiojantis ir gėdinantis pasaulis. Ne. Mes būsime išaukštinti ir pagerbti, ir visa tai – iš paties Dievo!

Dievas ateina pas mus ir gyvena su mumis ne todėl, kad buvome geri, o todėl, kad Jis yra geras. Ir būdamas geras iš savo malonės Jis atsiuntė Jėzų, kad Jis išpirktų mus iš nuodėmės vergijos ir paruoštų mus gyventi su Juo dabar ir amžinai.