Abejonės

Kiekvienas krikščionis, kuris mąsto ir gilinasi į savo tikėjimą, neišvengiamai susiduria ir su abejonėmis. Šią problemą tikrai reikia spręsti. Krikščionių vadovai dažnai kalba apie mąstymo svarbą ir tiesos paieškas, tačiau kažkodėl dažnai iš anksto yra įsitikinę, kad tos paieškos būtinai baigsis krikščionybės tiesa. Tačiau niekas tokio rezultato iš anksto negarantuoja. Pavyzdžiui, XX a. septintame dešimtmetyje prisijungiau prie daugybės puikių studentų – pradėjau studijuoti Wheatono koledže (Ilinojaus valst., JAV) ir buvo apmaudu matyti, kad kai kurie mano bendrakursiai, kurių intelektiniais gebėjimais žavėjausi, prarado tikėjimą ir galbūt net atmetė Kristų. Tada akivaizdžiai supratau, kokia rimta problema gali būti abejonės.

Ir vis dėlto Bažnyčia linkusi šią problemą pamiršti. Kiek pamokslų girdėjote apie tai, kaip krikščioniškame gyvenime kovoti su abejonėmis? Šia tema žinau tik porą knygų. Galbūt todėl, kad krikščionys apskritai neturėtų abejoti. Mes tiesiog šypsomės ir apsimetame, kad ši problema neegzistuoja. Tačiau ji niekur nedingo, ir su ja gali susidurti kiekvienas.

Pateiksiu pavyzdį: prieš kelerius metus baptistų bažnyčios, kurioje su žmona lankėmės, pastorius pasidalijo, kad patyrė didelę dvasinę pergalę: pastaruosius metus jis abejojo, ar Dievas egzistuoja, bet dabar šios abejonės išsisklaidė, ir jis iš naujo pradėjo pasitikėti Viešpačiu! Toks prisipažinimas mane nustebino – kas būtų pagalvojęs, kad šis sėkmingas klestinčios bažnyčios pastorius abejojo, ar Dievas apskritai egzistuoja? Gerbiu pastorių už jo nuoširdumą, nes jo liudijimas parodė žmonėms, kad nereikia gėdytis savo abejonių – svarbu, joms iškilus, pripažinti, gilintis į tą sferą ir kreiptis pagalbos į savo ganytoją, kuris pats tą kelią praėjo.

Savarankiškai mąstantis krikščionis tikrai susidurs su abejonėmis, o jei tam nebus skiriamas tinkamas dėmesys, tai gali pakenkti jo dvasiniam gyvenimui. Gali būti, kad susidursite su prieštaravimais krikščioniškam tikėjimui ar su intelektualiais klausimais, į kuriuos patys negalite atsakyti, ir šie neatsakyti klausimai gali vesti jus prie dvejonių, ar krikščionybė yra teisinga. Tokios abejonės ima kėsintis į jūsų dvasinės patirties gyvybingumą, ir jūs pradedate galvoti, kad galbūt viskas tik iliuzija, gal jūs tik save apgaudinėjate... Jūsų pasišventimas ima blėsti ir nykti, nes kaip galima aukotis Tam, kuris galbūt nė neegzistuoja? Kam toliau save apgaudinėti? Šis jausmas neleidžia apie Kristų kalbėti kitiems. Kartą vienas seminarijos studentas manęs paklausė: „Kaip galėčiau raginti kitą priimti Kristų, kai net pats nesu tikras, kad tai tiesa?“

Netrukus pradėsite klimpti vis giliau ir giliau, nors išoriškai tarsi niekas ir nepasikeis, jūs ir toliau eisite į bažnyčią. Savo abejonėmis negalite pasidalinti su kitais – ką jie pagalvos? Tad viduje vyksta slapta kova, graužianti jus ir jūsų dvasinį gyvenimą iš vidaus. Jūs matote savo veidmainystę, tad jūsų pečius jau slegia ne tik abejonių, bet ir kaltės našta. Ką daryti? Ar yra koks priešnuodis abejonėms?

Pirmiausia reikia pripažinti, kad paprasto ir greito būdo, kurį pritaikius abejonės išnyktų, nėra. Tikriausiai kova su abejonėmis bus lėtas ir varginantis procesas. Galbūt patirsite tai, ką šventieji vadino „tamsiąja sielos naktimi“ ar „tamsiuoju slėniu“, tačiau būkite tikri, kad daugybė didžių Dievo vyrų ir moterų prieš jus ėjo tuo pačiu keliu ir nugalėjo. Jūs ne vienintelis, kovojantis tokią kovą, ir yra vilties, kad ji baigsis laimingai.

Tačiau ką galite padaryti, kad ši kova baigtųsi greičiau, arba dar geriau – kad jos išvengtumėte? Štai keli praktiški patarimai:

Visų pirma, pripažinkite, kad abejonės niekada nebuvo vien tik mąstymo problema. Niekada nepamirškite, kad vyksta dvasinė kova, kad jūsų sielos priešas jūsų nekenčia ir visais įmanomais būdais siekia jus sunaikinti. Apaštalas Paulius primena: Juk mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio pasaulio tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje (Ef 6, 12). Abejonės nėra tik akademinių ginčų ar nešališkų intelektualių diskusijų objektas. Vyksta kova už jūsų sielą, ir, jei šėtonas gali pasinaudoti abejonėmis, kad jus sužlugdytų ar sunaikintų, jis tai ir padarys.

Gaila, bet dvasinis abejonių problemos aspektas dažnai ignoruojamas. Kai studijavau koledže, tarp studentų buvo paplitęs požiūris, kad abejonė iš tiesų yra dorybė, o krikščionis, kuris savo tikėjimu neabejoja, yra naivus ar intelektualiai nesubrendęs. Tačiau toks požiūris yra klaidingas ir nebiblinis. Šventajame Rašte abejonė visada vaizduojama kaip dvasiniam gyvenimui kenkiantis dalykas. Abejonės niekada nekuria, jos visada griauna. Kaip mano pažįstami koledžo studentai galėjo viską apversti aukštyn kojomis? Tikriausiai jie supainiojo savo tikėjimo apmąstymus su abejonėmis savo tikėjimu. Mąstyti apie savo tikėjimą iš tiesų yra dorybė, nes tai padeda geriau suprasti ir apginti tikėjimą. Tačiau mąstyti apie savo tikėjimą ir juo abejoti nėra tas pats. Turime aiškiai šiuos dalykus atskirti.

Kartą po vienos mano paskaitos studentas paklausė: „Kaip čia yra, kad jūsų žodžiai patvirtina tai, ko visuomet mokė mūsų pastorius?“ Šiek tiek nustebęs nusijuokiau: „O neturėtų?“ Jis atsakė: „Na, visi kiti dėstytojai meta iššūkį mano tikėjimui.“ Mano atsakymas skambėjo taip: „Klausyk, aš nenoriu mesti iššūkio tavo tikėjimui, aš noriu mesti iššūkį tavo mąstymui. O tavo tikėjimą aš noriu sustiprinti.“

Aš, kaip jaunas krikščionis, buvau labai sukrėstas, matydamas, kaip kai kurie mano bendramoksliai prarado tikėjimą, todėl pradėjęs dėstyti nusprendžiau padaryti viską, ką galiu, kad padėčiau savo mokiniams likti tikinčiaisiais, mums kartu tyrinėjant intelektualius tikėjimo klausimus. Pasiryžau niekada nekelti argumentų prieš krikščionybę, jei negaliu pateikti ir sprendimų, kaip tuos argumentus nuginčyti.

Kai kurie krikščionys studentai susirūpino vienu iš mano kolegų, kuris šio principo nesilaikė. „Aš bandžiau priversti juos mąstyti, – aiškino jis man. – Aš tik apsimečiau velnio advokatu.“ Išgirdus šią frazę mane išpylė šaltas prakaitas. Dėstytojui tai tik būdas išreikšti mintį, tačiau mane pribloškė tiesioginė jos prasmė: apsimesti velnio advokatu. Tik pagalvokite: paskaitą skaito šėtono advokatas! Niekada neturime sau leisti tapti tokiais žmonėmis. Kaip krikščionys, mes niekada neturime pamiršti, jog visi kovojame dvasinę kovą, todėl turime būti itin atsargūs ir kreipti dėmesį į tai, ką sakome ar rašome, kad netaptume šėtono įrankiais griaunant kieno nors tikėjimą. Verčiau raginkime žmones giliau ir nuodugniau apmąstyti savo krikščioniškąjį tikėjimą, neskatindami juo abejoti. 
Žinoma, mąstant apie tikėjimą kils sunkumų ar prieštaravimų, kurie gali sukelti abejonių, tačiau noriu pabrėžti, kad kai taip nutiks, neapsigaukite manydami, jog tai tik intelektuali kova, nes ji turi ir gilesnį, dvasinį, matmenį: Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti (1 Pt 5, 8). Nebūkite naivūs manydami, kad velnias neveikia intelekto srityje. Nuolat turime būti budrūs, kaip sako Paulius, kad neapgautų mūsų šėtonas. Nes mums nėra nežinomi jo kėslai (2 Kor 2, 11). Jis įspėja: Žiūrėkite, kad niekas jūsų nepavergtų filosofija ir tuščia apgaule, kuri remiasi žmonių tradicijomis ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi (Kol 2, 8).

Kai kyla abejonių, nebandykite jų slėpti ar apsimesti, kad jų nėra. Maldoje kreipkitės į Dievą ir prašykite Jo padėti jas išspręsti. Atvirai pasakykite Jam, kad, pavyzdžiui, abejojate Jo egzistavimu, Kristaus dieviškumu ar kuriuo kitu dalyku. Jūs Jam rūpite ir Jis jums padės. Man patinka malda žmogaus, kuris atėjo pas Jėzų ir šaukė: Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui! (Mk 9, 24). Kaip gera žinoti, kad Jėzus priėmė tokį tikėjimą, tokią maldą ir į ją atsakė! Kai kyla intelektualių abejonių, pats tinkamiausias laikas pagilinti savo dvasinį gyvenimą ir siekti Dievo Dvasios pilnatvės.

Antra, kai kyla abejonių, nepamirškite tinkamo tikėjimo ir proto santykio. Čia kyla klausimas: kaip žinoti, kad mano tikėjimas teisingas? Ar tai žinau remdamasis protu ir įrodymais? O gal mano tikėjimas grindžiamas kokiu autoritetu ar mistine patirtimi?

Skaitydami Naująjį Testamentą, rasime tokį atsakymą: mes žinome, kad mūsų tikėjimas tikras, nes Šventoji Dvasia mumyse liudija, kad tai tikra. Ką turiu omenyje? Turiu omeny tai, kad mes nedarome išvados, jog mūsų tikėjimas tikras, remdamiesi kokiais nors įrodymais ar patvirtinimais, bet kai Dievo Dvasia kalba mūsų širdžiai, mes iš karto suvokiame, kad mūsų tikėjimas yra tikras. Dievo Dvasia aiškiai liudija, kad mūsų tikėjimas yra tikras. 
Pažiūrėkime, ką šiuo klausimu rašė apaštalai Paulius ir Jonas. Paulius sako, kad kiekviename krikščionyje gyvena Šventoji Dvasia, ir būtent Dvasios liudijimas suteikia mums užtikrintumą, kad esame Dievo vaikai: Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: „Aba, Tėve!“ Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai (Rom 8, 15–16). 
Kitur Paulius apie šį užtikrintumą kalba kaip apie pažinimo pilnatvės turtus (Kol 2, 2) ir tvirtą įsitikinimą (1 Tes 1, 5). Kartais šią patirtį vadiname „išgelbėjimo užtikrintumu“. Taigi akivaizdu, kad išgelbėjimas kalba, jog Dievas yra, kad Kristus atpirko mūsų nuodėmes, kad Jis prisikėlė iš numirusiųjų ir t. t. Taigi, jei esate įsitikinę savo išgelbėjimu, turite būti įsitikinę ir visomis kitomis tiesomis. Šventosios Dvasios liudijimas tikinčiajam suteikia užtikrintumą, kad jo tikėjimas yra tikras. 
Apaštalas Jonas moko to paties ir neabejodamas šį užtikrintumą supriešina su tokiu, kuris pagrįstas įrodymais ir argumentais: Bet jūs turite Šventojo patepimą ir žinote viską. <...> Bet patepimas, kurį iš Jo gavote, pasilieka jumyse, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų, nes pats Jo patepimas moko jus visko, ir jis yra tiesa, o ne melas. Ir kaip jis jus pamokė, pasilikite Jame (1 Jn 2, 20. 27). 
Šventosios Dvasios patepimas, kuriuo džiaugiasi kiekvienas krikščionis, yra tiesos apie mūsų tikėjimą pažinimo šaltinis. Tad Jonas rašo: Mat yra trys liudytojai danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia, ir šitie trys yra viena. Ir yra trys liudytojai žemėje: Dvasia, vanduo ir kraujas, ir šie trys sutaria kaip vienas. Jeigu priimame žmonių liudijimą, tai Dievo liudijimas didesnis. O Dievo liudijimas toks: Jis paliudijo apie savo Sūnų. Kas tiki Dievo Sūnų, tas turi liudijimą savyje (1 Jn 5, 7–10). 
„Vanduo“ čia tikriausiai kalba apie Jėzaus krikštą, o „kraujas“ – apie Jo nukryžiavimą, nes šie du įvykiai ženklina Jo žemiškosios tarnystės pradžią ir pabaigą. „Žmonių liudijimas“ – tai apaštalų liudijimas apie Jėzaus tarnystę nuo krikšto iki nukryžiavimo. Tačiau Jonas teigia: nors mes visi priimame šį liudijimą, vis dėlto vidinis Šventosios Dvasios liudijimas yra didesnis. Tai neįprastas teiginys, nes Jonas savo evangelijoje didelę reikšmę teikė būtent apaštališkajam liudijimui: O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus. <...> Tai ir yra tas mokinys, kuris liudija apie tuos dalykus ir juos aprašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas tikras (Jn 20, 31; 21, 24). Tačiau savo pirmame laiške jis tvirtina, kad Šventosios Dvasios įkvėptos žinios yra tikresnės net ir už pačių apaštalų liudijimą. 
Taigi Naujasis Testamentas tvirtina, kad apie mūsų tikėjimo tikrumą mums paliudija pati Šventoji Dvasia. Tad koks vaidmuo tenka protui? Manau, galime prisiminti reformatoriaus Martyno Liuterio mintis. Jis tvirtino, kad protą galima pasitelkti kaip teisėją arba kaip tarną. Kai protas veikia kaip teisėjas, jis stoja virš Evangelijos ir sprendžia: Evangelija teisinga ar klaidinga. Jei protas pasitelkiamas kaip tarnas, tuomet jis paklūsta Evangelijai ir jai patarnauja. Liuteris tvirtino, kad protą teisinga naudoti tik kaip tarną, ir iš to, ką pasakiau anksčiau, matome, kad jis buvo teisus. Protas neturi teisės stoti teisėjo vieton, nes ta vieta priklauso pačiai Šventajai Dvasiai. Juk būtent Šventoji Dvasia tiesiogiai moko mus Evangelijos tiesos, ir protas neturi teisės Jai prieštarauti. 
Taigi, protas skirtas patarnauti. Tai Dievo duotas įrankis, padedantis mums geriau suprasti ir ginti savo tikėjimą. Nors Šventoji Dvasia suteikia mums užtikrintumą dėl pagrindinės mūsų tikėjimo tiesos, Ji nesuteikia žinojimo apie visus tikėjimo niuansus ir aspektus, pavyzdžiui, ar Dievas yra nepavaldus laikui, ar Jis amžinas, kaip suderinti Apvaizdos numatymą ir laisvą valią arba kaip suformuluoti Trejybės doktriną. Tai dalykai, kuriuos turime išsiaiškinti apie juos mąstydami. 
Kaip sakė Anzelmas, mūsų tikėjimas siekia supratimo. Panašiai protas gali būti pasitelkiamas ir mūsų tikėjimui ginti, formuluojant argumentus, pagrindžiančius Dievo buvimą, arba paneigiant prieštaravimus. Tačiau, nors taip suformuluoti argumentai padeda patvirtinti mūsų tikėjimo tiesą, jie nėra tinkamas mūsų tikėjimo pagrindas, kurį suteikia tik Šventosios Dvasios liudijimas. Net jei nebūtų jokių argumentų tikėjimui apginti, mūsų tikėjimas vis tiek turėtų tvirtą pagrindą. 
Kaip tai susiję su abejonių problema? Tol, kol protas neužima teisėjo vaidmens, abejones galima suvaldyti. Kol protas atlieka tarno vaidmenį, dvasinis mūsų tikėjimo užtikrintumas nesvyruoja. Abejonės tampa pavojingos tik tada, kai leidžiame protui užimti teisėjo, o tuo pačiu ir Šventosios Dvasios, vietą. 
Tai nereiškia, kad krikščionybė prieštarauja mąstymui. Priešingai, manau, kad asmuo, kuris turi visus faktus ir niekada neklysta, net ir vertindamas protu prieitų prie išvados, kad krikščionybė yra teisinga. Žinoma, toks asmuo būtų ir Dievas, todėl vargu ar jam reikėtų kokių nors įrodymų! Tačiau esmė yra tai, kad žmonės, gyvenantys skirtingais laikais ir skirtingose vietose, turintys skirtingus gebėjimus ir galimybes, neturi faktų visumos ir daro mąstymo klaidų. Tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis turimi įrodymai gali prieštarauti krikščionybei. Jei tokiomis aplinkybėmis žmonės ignoruotų ir slopintų Šventosios Dvasios liudijimą, o vadovautųsi protu, tai nuvestų į netikėjimą. 
Kita vertus, jei atsižvelgsime į Dvasios liudijimą ir neleisime protui peržengti savo paskirties ribų, neprarasime tikėjimo net tada, kai susidursime su prieštaravimais, kurių savo ribotais gebėjimais negalime paneigti. Didis krikščionių filosofas Alvinas Plantinga pateikia pavyzdį mano teiginiui iliustruoti: „Kreipiuosi į Nacionalinį humanitarinių mokslų fondą dėl stipendijos, parašau laišką kolegai ir bandau jį papirkti, kad jis parašytų man tam fondui skirtą rekomendaciją. Jis pasipiktina, atsisako tai daryti  ir nusiunčia laišką mano darbo vadovui. Laiškas paslaptingomis aplinkybėmis dingsta iš vadovo kabineto. Aš turėjau motyvą ir galimybių tą laišką pavogti, žinoma, kad ir anksčiau buvau daręs panašius dalykus. Be to, itin patikimas departamento darbuotojas tvirtina matęs mane, slapta įeinantį į vadovo kabinetą maždaug tuo metu, kai laiškas buvo pavogtas. 
Įrodymai prieš mane labai svarūs; mano kolegos priekaištauja man dėl tokio nesąžiningo elgesio ir neslepia priešiškumo. Tačiau faktai yra tokie: aš laiško nevogiau ir visą minėtą popietę praleidau vienas vaikščiodamas po mišką – aiškiai tai prisimenu. Taigi, viskas liudija prieš mane, bet aš žinau, kad nesu kaltas. Jokie įrodymai negali įveikti svarbiausio mano žinojimo, kad esu nekaltas. Net jei įrodymai yra nenuginčijami ir kiti turėtų manyti, kad esu kaltas, aš pats neprivalau su jais sutikti, nes žinau geriau“ (Alvin Plantinga, „The Foundations of Theism: A Reply“, Faith and Philosophy 3 (1986): 310). 
Su Dvasios liudijimu, kuris betarpiškai teikia mano tikėjimui užtikrintumą, yra lygiai tas pats – aš neturiu sutrikti, kai kyla prieštaravimų, į kuriuos neturiu atsakymų. Juk turiu tikėjimo pagrindą, kuris yra gilesnis ir patikimesnis už judantį įrodymų ir argumentų smėlį. 
Taigi esmė yra tokia: sprendimo, kaip atsikratyti krikščioniško gyvenimo abejonių, nėra, nes per trumpą gyvenimą visų abejonių išsklaidyti turbūt neįmanoma. Žmogus visada turės neatsakytų klausimų, tad vertėtų išmokti džiaugsmingai gyventi, net ir neturint kai kurių atsakymų. Suprasdami tikrąjį savo tikėjimo pagrindą ir suteikdami protui deramą vaidmenį, galėsime būti tikri, kad neatsakyti klausimai nevirs destruktyviomis abejonėmis. Neturėsime visų atsakymų į klausimus, tačiau iš esmės tai nebus svarbu, nes, remdamiesi Dvasios liudijimu, žinosime, kad mūsų tikėjimas yra tikras, ir galėsime toliau drąsiai gyventi. Štai kodėl taip svarbu nepamiršti tinkamo tikėjimo ir proto santykio. 
Trečia, nepamirškite, kad mūsų intelektas ribotas, o žinios menkos. Sokratas sakė, kad jis išmintingiausias žmogus Atėnuose, nes suvokė, kad nieko nežino. Apaštalas Paulius, susidūręs su graikų gnostikais, kurie aukštino žinių svarbą, laikėsi panašios pozicijos: Pažinimas išpučia, o meilė ugdo. Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti. Bet kas myli Dievą, tas yra Jo pažintas (1 Kor 8, 1–3). Pasak Pauliaus, jei manote, kad esate toks protingas ir viską apie Dievą suprantate, iš tiesų nieko nežinote. Esate tik išpuikęs ir pasipūtęs intelektualas. Žmogus, kuris myli Dievą, yra tas, kuris Jį iš tikrųjų pažino. 
Tokia doktrina griauna mūsų išdidžius intelektualius pasiekimus. Ji atskleidžia, kad paprasčiausias Dievo vaikas, kuris gyvena mylėdamas, Dievo akyse yra išmintingesnis už patį genialiausią žmogų. 
Mes, krikščionys, turime suvokti savo žmogiškojo pažinimo menkumą ir ribotumą. Galiu nuoširdžiai paliudyti, kad kuo daugiau sužinau, tuo beviltiškesnis neišmanėlis jaučiuosi. Tolesnės studijos tik padeda žmogaus sąmonei išvysti begalinius, jam visiškai nežinomus žinių horizontus. Galiu tik pritarti Izaoko Niutono teiginiui, kurį jis pasakė apmąstydamas savo atradimus, išdėstytus didžiajame fizikos traktate „Principia mathematica“: „Nežinau, kaip mane mato pasaulis, bet pačiam sau aš atrodau kaip berniukas, žaidžiantis ant jūros kranto ir retkarčiais randantis lygesnį akmenuką ar gražesnę kriauklę nei įprasta, o prieš mane plyti neatrastas didysis tiesos vandenynas“ (Brewster‘s Memoirs of Newton, t. 2, 27 sk.). 
Kai su žmona gyvenome Anglijoje, rašydamas daktaro disertaciją Londone aplankiau didįjį filosofijos istoriką Fredericką C. Coplestoną. Visą savo gyvenimą jis praleido rašydamas didžiulę devynių tomų filosofijos istoriją nuo senovės graikų iki XX a., taip pat daugybę darbų Rytų ir rusų filosofijos temomis. Paklausiau jo, ar po viso gyvenimo studijų jis iš filosofijos istorijos išmoko kokią nors svarbiausią pamoką. Jis atsakė: „Taip“, ir paaiškino, kad pradėdamas šį projektą tikėjosi parodyti, jog Tomo Akviniečio filosofija yra amžina filosofija. Tačiau netrukus jam tapo aišku, kad to padaryti neįmanoma. Jis sakė, kad minties istorijos studijos jam parodė, kokiu būdu bet kurio žmogaus filosofija yra susijusi su laikotarpiu, kuriame jis gyvena, su jo epochos ir kultūros mąstymo formomis, su intelektualia aplinka, kurioje jis rašo. 
Tai nereiškia, kad Coplestonas buvo reliatyvistas; tai reiškia, kad turime būti labai atsargūs, teigdami, jog atradome kažkokią tiesą, ir labai kukliai vertinti savo intelektinius pasiekimus. 
Kaip Coplestono mintis susijusi su abejonės problema? Noriu pasakyti, kad turėtume būti atsargūs ir nemanyti, jog susidūrėme su įtikinamu mūsų tikėjimo paneigimu. Mažai tikėtina, kad radome nepaneigiamą prieštaravimą. Filosofijos istorijoje gausu tokių prieštaravimų liekanų. Atsižvelgdami į Šventosios Dvasios įkvėptą pasitikėjimą, neturėtume itin paisyti argumentų ir prieštaravimų, kurie mums kelia abejonių. 
Man darosi šiurpu, kai skaitau kai kurių nekrikščionių filosofų žodžius, kurie iškilmingai tvirtina įrodę, kad Dievas negali būti visagalis, kad Dievas negali būti visažinis, kad stebuklai neįmanomi ar pan. Prieš kurį laiką skaičiau vieno filosofo straipsnį, kuris teigė įrodęs, kad Dievas negali žinoti, jog Jis yra Dievas! Problema, kad jo išvada pagrįsta absurdiškai klaidingu argumentu, bet esmė veikiau ta, kad šis straipsnis yra tiesiog šventvagiškas. Jis atspindi pačią blogiausią filosofiją, apie kurią Paulius įspėjo laiške kolosiečiams (Kol 2, 8). 
Jei dėl savo riboto intelekto ir gebėjimų negalime atrasti kokio prieštaravimo ar tam tikros antinomijos sprendimo, pavyzdžiui, tarp dieviškosios Apvaizdos ir žmogaus laisvės, tiesiog turėtume pripažinti prieštaraujančias tiesas ir sutikti, kad sunkumų kyla dėl to, jog patys nepakankamai įsigilinome į problemą ir jos sprendimą, užuot abejoję ar neigę krikščioniškąjį tikėjimą šiuo klausimu. Mes vėl turime prisiminti, kad mūsų intelektas ribotas, o žinios menkos. 
Ketvirta, išnagrinėkite savo abejones. Kaip jau rašiau, paslaptis, padėsianti įveikti abejones mūsų gyvenime, yra ne išspręsti kiekvieną klausimą, bet išmokti džiaugsmingai gyventi su neišspręstais klausimais. Kiekvienas mąstantis krikščionis turi „abejonių maišelį“, pilną neatsakytų klausimų, su kuriais teks išmokti gyventi. Tačiau kartkartėmis, kai tik turėsite galimybę, pravartu paimti tą „maišelį“ nuo lentynos, pasirinkti vieną iš klausimų ir imtis darbo – siekti į jį atsakyti. Intensyvus triūsas ir paieškos sprendžiant neaiškų klausimą tol, kol galiausiai randi intelektualiai tenkinantį atsakymą, yra viena labiausiai jaudinančių krikščioniškojo gyvenimo patirčių. Jus kamavusios abejonės sprendimas suteikia nuostabų ramybės jausmą protui ir įkvepia pasitikėjimo, kad galima išspręsti ir kitus jūsų „abejonių maišelyje“ likusius neaiškumus.

Kai tam tikru klausimu kyla abejonių ar neaiškumų, skirkite laiko tam klausimui patyrinėti – skaitykite knygas ar straipsnius ta tema. Pasidomėkite, ką krikščionys mokslininkai yra parašę jūsų tyrinėjamu klausimu, jei įmanoma, parašykite jiems ar su jais susitikite ir pasikalbėkite. Kalbėkitės ir su Kristaus Kūno nariais, kurie tą temą tyrinėjo. Taip Bažnyčios nariai bus statydinami tarpusavyje. Nepalikite abejonių ramybėje, aiškinkitės ir nesustokite, kol jos bus išsklaidytos. 
Abejonės gali būti varginanti krikščioniškojo gyvenimo patirtis, ir „greito recepto“ joms išsklaidyti nėra. Tam reikia kantrybės ir ištvermės. Tačiau tikiu, kad keturi mano paminėti punktai padės jums tas abejones įveikti. Tegul Dievas per Šventąją Dvasią suteikia mums tikėjimo dovaną, kad galėtume nugalėti abejones ir paimti į nelaisvę kiekvieną mintį, jog ji paklustų Kristui!
 

Ištrauka iš knygos „Hard questions, real answers“, vertė Jurga Domarkaitė