Ar pasitikiu Dievu nusivylimuose?

Kodėl žmonės, žinodami, kad Dievas atleido jų nuodėmes, vis tiek blogai jaučiasi? Jei pasikliausime jausmais, pražūsime, nes jie kinta ne dienomis, bet akimirkomis. Jei vadovausimės jausmais, mūsų tikėjimas nuolat svyruos. Tikėjimas svyruoja ir dėl to, kad nebematome Dievo veikiant mūsų aplinkybėse. Biblijoje parašyta, kad teisusis gyvens tikėjimu, o ne regėjimu. Tikėti turime ir tuomet, kai nematome. Dievas privers mus laukti ir ves mus lėtai, žingsnis po žingsnio, ir tuomet, kai mažiausiai tikėsimės atsakymo į mūsų prašymą, atsakymas žvelgs tiesiai mums į akis.

Žmonės dažnai sako, kad jūsų vietoje elgtųsi vienaip ar kitaip. Bet iš tiesų jie niekada nebus jūsų vietoje. Būti jūsų vietoje reiškia turėti jūsų savastį, jūsų emocijas, jūsų santykius su Dievu, jūsų įžvalgą ar jos stoką, jūsų žinias ar neišmanymą. Tad būti jūsų vietoje reiškia būti jumis. Tad tokie kitų žmonių žodžiai sukelia dvejones. Taigi dažnai jūsų tikėjimą žlugdo kitų žmonių nuomonė.

Tikėjimas svyruoja dar ir dėl to, kad žvilgsnį sutelkiame į aplinkybes. Kai eidami per sunkumus ir išmėginimus, žvelgiame tik į juos, atrodo, kad jie vis didėja, darosi vis sunkesni ir sudėtingesni. Bet jei norime, kad tikėjimas būtų tvirtas ir nepajudinamas, turime žvelgti ne į problemą, bet į Dievą. Na, o kai išmanysime Jo kelius, tuomet nesvarbu, su kuo susidurtume, žinosime, kad mūsų Dievas visavaldis. Jis valdo mūsų gyvenimą ir jame vyksta tik tai, kam nustatytu laiku Jis leidžia įvykti dėl Jam žinomų priežasčių. Dievas gali keisti aplinkybes, tikslus, kryptį ir laiką tada, kada pats to nori. Išmokime laukti Dievo numatyto laiko, nes tai vienas iš Jo kelių.

Skaitydami Bibliją sužinome, kaip Jis veikia. Kai suprantame, kad visus sunkumus, skausmą ir kančias  mūsų gyvenime Dievas išnaudoja tam, kad apvalytų širdį, sustiprintų tikėjimą, kad galėtų mus dar labiau panaudoti, tuomet suprantame, ką Jis daro. Tai suprasdami, sunkumus, skausmą bei kančias galime išgyventi su pasitikėjimu ir net su džiaugsmu, nes žinome, kad galutinis rezultatas mus visiškai patenkins.

Gera žinoti, kad Dievas niekada nežadėjo paaiškinti visko, kas mūsų gyvenime vyksta. Vienu galime neabejoti – Jis mus myli. Tai absoliuti tiesa. Žmonės gyvena šiame nuodėmės sudarkytame pasaulyje, miršta, kenčia skausmą dėl savo ir kitų padarytų nuodėmių, ir dėl to kaltina Dievą, nors Jis visiškai nekaltas. Dažnai tam prieštaraujame ir priekaištaujame, klausinėdami, kaip Dievas gali leisti tokius dalykus. Iki numatyto laiko mus veikia nuodėmė. Dievas pasiuntė savo Sūnų Jėzų Kristų mirti ant kryžiaus ir išpirkti mus savo mirtimi. Tačiau nors ir esame išpirkti, vis tiek gyvename visuomenėje, kuri bėga nuo Dievo. Vis tiek esame Adomo palikuonys, puolusios žmonijos dalis. Mumyse gyvena Kristus, bet patiriame sunkumų. Visi gyvename pasaulyje, kuriame apstu skausmo, vargų, keršto ir karų. Jame tarpsta priešiškumas ir neapykanta. Iki Jėzaus Kristaus atėjimo šio pasaulio niekas nepakeis. Tačiau iki to laiko mes, šventieji, turime išmokti tinkamai reaguoti į sunkumus ir gyventi mums nepalankiomis aplinkybėmis, pagarbinti Dievą ir augti dvasia, kad jokie sunkumai ir vargai mūsų nepražudytų, neatimtų vilties ir mes nepalūžtume.

Derėtų žinoti, kad šis principas tinka tikintiesiems, bet jis visai netaikytinas netikintiesiems. Jei nesate išgelbėtas, tol, kol neatgailausite, neišpažinsite nuodėmių ir savo gyvenimo nepatikėsite Jėzui Kristui, viską išgyvenate vienas ir nepalankiomis aplinkybėmis negalite tikėtis Dievo pagalbos. Tik tada ateis Jėzus ir apgaubs jus savo meile bei rūpesčiu. Nepalankios aplinkybės turi atnešti naudą, o ne pražudyti. Palaiminti, o ne pakenkti.

Dažnai nusivylę nežinome, kaip reaguoti, nes nesuprantame tikrosios nusivylimo priežasties ir tikslo. Kartais įklimpstame ir atsisakome savo tikslų bei troškimų išsipildymo, užuot pasimokę ir pasinaudoję nusivylimu kaip laipteliu ir žengę žingsnį į priekį, sustojame ir atsisakome vykdyti Dievo valią. Taigi mūsų reakcija į nusivylimus yra labai svarbus gyvenimo aspektas. Svarbu paminėti, kad mes Dievo nenuviliame, bet nusiviliame patys ir nuviliame kitus. Dievo niekada nenuvilsime, nes nuo Jo akių nėra paslėpta nei praeitis, nei dabartis, nei ateitis. Kadangi Jis apie mus viską žino, nepuoselėja jokių lūkesčių.

Kiek kartų pastaraisiais metais susidūrėte su iššūkiais, kurie nuvargino, pakirto jėgas, išgąsdino ir nuvylė? Koks buvo jūsų atsakas? Gal išsigandę klausėte: „Viešpatie, kas dabar bus?“ Jei norime būti stiprūs, drąsūs ir optimistai, išmokime vieną labai svarbų principą. Gyvenime tikrai atsidursime tokiose situacijose, susidursime su tokiomis aplinkybėmis, kai jausimės silpni, bijosime, nusivilsime, neteksime drąsos, nusiminsime, o kai kuriuos net apims depresija. Dievas pasakė, jog jei norite, kad jums sektųsi, turite būti stiprus, ryžtingas, bebaimis ir narsus bei pasitikėti Juo. Jis padarys jus stiprų, drąsų, patikimą net ir tuomet, kai aplinkui visi nusivils, praras drąsą ir sakys nebepajėgiantys, neturį gebėjimo atlikti kokią nors užduotį. Tuomet Dievas paragins jus būti stipriu ir ryžtingu, pasitikėti ne savimi, bet Juo, – juk Jis pažadėjo būti su jumis. Jei visa savo širdimi tikite, jog Jis su jumis, šalia jūsų, gyvena jumyse, kodėl turėtumėte bijoti? Kodėl reikėtų nusiminti, jei darome tai, ką sako Dievas?

Atminkite, kad vien kartodami: „Aš stiprus, aš stiprus“, stiprus nepasidarysite. Svarbiausia, į ką sutelktas jūsų dėmesys. Jei dėmesį sutelkiu į savo paties stiprybę bei drąsą, narsą ir pasitikėjimą savimi, tai neteisinga. Tikintysis turėtų žvelgti į vieną svarbiausią asmenį – Jėzų Kristų. Kristus turėtų būti mūsų siekinių, svajonių ir visa ko tikslas. Jei tuo tampa kas nors kitas, patirsime pralaimėjimą, nes Dievas siekia mus padaryti panašius į Jėzų Kristų. Svarbiausias dalykas gyvenime – kiekvieną dieną klauptis ant kelių, kalbėtis su Dievu ir skaityti Jo žodį. Kai tai tampa įpročiu, visa kita susitvarko. Kai pradedate suvokti, koks yra Dievas, kuo labiau Juo pasitikite ir kuo labiau Jam paklūstate, tuo labiau Jis jums patiki tarnystę bei savo karalystę. Taigi būkite stiprūs, drąsūs ir pasitikėkite Dievu. Budėkite. Būkite budrūs bei jautrūs.

Dievas pateikia principus, kuriais vadovaudamiesi galime drąsiai sutikti visus išmėginimus ir juos panaudoti kaip laiptelius kopti aukštyn. Pateiksiu keletą principų, kuriuos pritaikę savo gyvenime patirsime sėkmę. Pirma, Dievas, leisdamas mums nusivilti, turi tikslą. Kitaip tariant, susidūrę su išbandymais, neturėtume įklimpti nusivylimo liūne. Veikiau išsiaiškinkime, kodėl Dievas leido nusivilti. Ką turėtume išmokti ir sužinoti? Dievo siekiniai mūsų gyvenime yra patys geriausi, ir mums viskas išeina į gera.

Antra, svarbu žinoti, kad Dievas labiau suinteresuotas mūsų dvasiniu augimu nei noru apsaugoti nuo nusivylimų. Verta pasvarstyti ir apie tikėjimą. Visi esame atsidūrę tokiose aplinkybėse, kai tikėjimas kovoja su protu. Patogumai, malonumai ir lengvas gyvenimas tikėjimo neužaugins. Nusivylimai ir gyvenimo išmėginimai, bejėgiškumo pajautimas verčia mus pasitikėti Dievu. Sunkumų metu sustiprėjame ir mūsų tikėjimas išauga. Lengva sakyti, kad tikime, kai viskas eina taip, kaip norime. Bet ar mūsų tikėjimas atlaikys išmėginimą ugnimi? Jei jo neatlaikome, tuomet, kai mus užplūsta negandos, kai esame vieniši ar gresia mirtis, tikėjimas yra silpnas.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad nusivylimai nėra Dievo nepalankumo ir nemeilės ženklas. Nesvarbu, kaip jaustumėtės, visuomet žinokite, kad Jėzus yra šalia, Jis niekada nuo Jūsų nepasitraukia. Tai mes nuo Jo pasitraukiame, nerasdami Jam vietos nei mintyse, nei širdyje. Tačiau Jėzaus meilė nesikeičia. Jei susidūrę su sunkumais reaguosime tinkamai, nusivylimai išeis į gera. O jei pradėsime savęs gailėtis ir skųsimės, nieko nebus. Dievas mus myli, nes Jo prigimtis yra meilė. Jis mus myli, nepaisydamas to, kas vyksta mūsų gyvenime. Laimei, Jo meilė niekada nesikeičia ir nepaliauja. Kai nusiviliame, Jis vienintelis, į ką turėtume kreiptis ir neabejoti Jo meile. Tokiomis akimirkomis dera gyventi tikėjimu, o ne jausmais. Kai jaučiame skausmą ir tuštumą, Dievas vis tiek mus myli. Dievo meilė nesikeičia, nes tokia Jo prigimtis.

Tikėjimas, kad Dievas valdo visas aplinkybes, suteikia stiprybės pakilti virš visų nusivylimų. Jei manote atvirkščiai, esate aplinkybių auka. Pamatinė tikėjimo tiesa yra tikėjimas, kad jūsų gyvenimą valdo Dievas. Kai savo širdyje išspręsite šį klausimą, galėsite pakilti aukščiau bet kokių nusivylimų, nes žinosite, kad visi Dievo ketinimai yra patys geriausi. Tačiau tuo netikėdami, neturite jokio pagrindo išlikti ramūs ir džiaugtis tuomet, kai sunku ir esate vienui vienas.

Kai išmokstame laukti Viešpaties, nesvarbu, kaip nusiviltume, mūsų širdyje vis tiek viešpataus ramybė. Visi nusiviliame, tačiau svarbiausia, kaip į tai reaguojame. Visų pirma turime žinoti, kad kiekvieną nusivylimą leido Dievas. Leisdamas mums nusivilti, Jis visada ko nors siekia. Juk Jis visagalis, tad gali pakeisti bet kokias aplinkybes ir apsaugoti mus nuo nusivylimų. Bet jeigu nusivylėme, vadinasi, taip įvyko dėl konkrečių priežasčių. Paulius sako, kad pats Dievas visas aplinkybes sudėsto mūsų labui. Tad jei nusiviliame, vadinasi, tam yra priežastis, ir nusivylimas išeis mums į gera. Juk praėjus kuriam laikui ir atsigręžę atgal, dažnai stebimės, kaip viskas gerai susiklostė... Reikėjo tik pasitikėti Dievu, kurio sumanymai kur kas geresni nei mūsų.

Bičiuli, kai kitą kartą papūs nepalankūs vėjai, stabtelkite ir paklauskite Viešpaties, ką Jis daro jūsų gyvenime. Nepradėkite skųstis, nes tokia mūsų reakcija iš tiesų yra netinkama. Dėl vienokios ar kitokios susiklosčiusios padėties mes puolame kaltinti kitus. Jei imsitės tokios strategijos, neteksite nepalankiose aplinkybėse jums teikiamų  Dievo palaimų. Visi be išimties patiria sunkumų. Kai kuriuos jie lydi nuo pat vaikystės, kitus įvairios bėdos ir vargai užpuola vėliau. Tačiau svarbu ne sunkumų kilmė, bet mūsų reakcija į juos. Ar dėl jų kaltiname kitus? Ar, užuot žvelgę į nepalankias aplinkybes, savo dėmesį sutelkiame į Dievą, leidusį toms bėdoms įvykti?   

Bendrinti: