Aštuonios pamokos koronaviruso grėsmės akivaizdoje

Šį rytą Neapolyje, trečiame pagal dydį Italijos mieste, buvo įvestas karantinas (straipsnis pasirodė kovo 11 d. – red. past.). Susibūrimai, įskaitant pamaldas, uždrausti. Vestuvės, laidotuvės ir krikštynos atšauktos. Visos mokyklos ir kino teatrai, muziejai ir sporto klubai – uždaryti. Mes su žmona buvome išėję nusipirkti maisto ir dvi valandas stovėjome ilgose eilėse prie kasų. Šiuo metu Italijoje susirgimų koronavirusu yra daugiausiai, po Kinijos, todėl 60-čiai milijonų žmonių buvo uždrausta išeiti iš namų be svarbios priežasties.

Kaip mes, krikščionys, turėtume reaguoti į šią krizę? Ne bijoti, o tikėti. Mes turime pažvelgti nelaimei  į akis ir paklausti: „Viešpatie, ko dabar turėčiau išmokti? Kaip Tu norėtum mane pakeisti?“

Koronaviruso grėsmės akivaizdoje turime išmokti arba prisiminti aštuonis dalykus.

 

      1. Mes esame trapūs

Ši pasaulinė krizė parodė, kad žmogus – silpna būtybė.

Šiuo metu užsikrėtimų koronavirusu ir mirčių nuo jo skaičius visame pasaulyje žaibiškai auga. Mes kaip įmanydami stengiamės sustabdyti viruso plitimą ir, manyčiau, tikimės jį visiškai nugalėti. Bet įsivaizduokite kur kas agresyvesnį ir labiau užkrečiamą virusą nei šis. Jei susidurtume su tokia grėsme, ar žmonija galėtų išlikti? Žinoma, ne. Labai lengva pamiršti, kad žmogus yra silpnas ir pažeidžiamas. Todėl psalmės žodžiai labai teisingi: Žmogaus dienos yra kaip žolė, kaip lauko gėlė jis pražysta. Vos tik papūtė vėjas (ar COVID-19), jo nebėra, jo vieta jo nebepažįsta (Ps 103, 15–16).

Koks pamokos apie žmogaus trapumą tikslas? Turbūt priminti, kad nežiūrėtume į savo gyvenimą šioje žemėje kaip į savaime suprantamą dalyką. Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį! (Ps 90, 12).

 

      1. Mes visi lygūs

Šis virusas nepaiso šalies ar tautos ribų. Tai – ne Kinijos, tai – mūsų visų virusas. Tai – Afganistano, Belgijos, Kambodžos, Danijos, Prancūzijos, Amerikos ir visų kitų šalių virusas.

 Mes visi esame didžiulės žmonijos šeimos, sukurtos pagal Dievo atvaizdą, nariai (Pr 1, 17). Odos spalva, kalba, tarmė ar kultūra užkrečiamai ligai neturi reikšmės. Žmonės pasaulyje labai nevienodi, tačiau virusui jie visi lygūs.

Kai kenčiame ir prarandame mylimus žmones, visi tampame silpni ir sutrikę.

 

      1. Mes negalime visko suvaldyti

Mums labai patinka viską kontroliuoti ir mes įsivaizduojame, kad esame savo laimės kalviai. Žinoma, dabar daug daugiau dalykų nei anksčiau galime gyvenime kontroliuoti. Nuotoliniu būdu galime reguliuoti namų šildymą ir apsaugą, vienu mygtuko spustelėjimu galime pervesti pinigus į bet kurią pasaulio šalį, net savo kūną galime valdyti jį mankštindami ar gydydami.

Visgi ši mintis, kad galime viską valdyti, ko gero tėra iliuzija, burbulas... susprogęs burbulas, parodęs, kad iš tiesų mes negalime visko suvaldyti.

Dabar Italijos valdžia stengiasi suvaldyti viruso plitimą uždarydama, atidarydama ir vėl uždarydama mokyklas. Ar jie kontroliuoja situaciją? O mes? Apsiginkluojame dezinfekuojančiu skysčiu ir taip bandome sumažinti apsikrėtimo riziką. Tačiau ar mes kontroliuojame situaciją? Vargu.

 

      1. Visi jaučiamės atstumti

Prieš kelias dienas viena mūsų bažnyčios narė keliavo į šiaurės Italiją. Kai ji grįžo į Neapolį, kolegos darbe atsisakė su ja vakarieniauti. Buvo pasakyta, kad geriau būtų neatėjusi, nors ji nebuvo arti pavojingų zonų ir neturėjo jokių ligos simptomų. Žinoma, toks atstūmimas ją įskaudino.

Penkiasdešimt penkerių metų restorano iš Neapolio savininkas neseniai buvo izoliuotas, nes jam buvo nustatytas COVID-19. Fiziškai jis jautėsi pakankamai gerai, bet jį nuliūdino daugelio kaimynų reakcija: „Kur kas labiau įskaudino ne koronaviruso diagnozė, o tai, kaip į jį ir jo šeimą pradėjo žiūrėti pažįstami žmonės“ (Laikraštis Il Mattino 2020 m. kovo 2 d.).

Būti izoliuotam ir atskirtam – nelengva, nes esame sukurti bendrauti. Tačiau dabar daugelis žmonių turi būti atsiskyrę. Ši patirtis buvo labai gerai pažįstama Jėzaus laikų raupsuotiesiems – jie turėjo gyventi atskirai, o eidami savo miesto gatvėmis privalėjo šaukti: „Nešvarus, nešvarus!“ (žr. Kun 13, 45).

 

      1. Baimė ir tikėjimas – skirtingi dalykai

Kaip reaguojate į šią krizę? Pasiduoti baimei be galo lengva. Labai lengva pradėti galvoti, kad koronaviruso užkratas yra visur, kur tik pažiūrėsi – ant kompiuterio klaviatūros, ore, tiesiog tyko už kiekvieno kampo ir plinta per kiekvieną prisilietimą. Ar mes nepanikuojame? Ar nepasiduodame baimei?

Turbūt ši krizė meta mums iššūkį – reaguoti kitaip! Ne bijoti, o tikėti. Tikėti ne žvaigždėmis ar kažkokia nežinoma dievybe, tikėti Jėzumi Kristumi, Geruoju Ganytoju, Prisikėlimu ir Gyvenimu.

Vienintelis Jėzus yra šios situacijos valdovas ir tik Jis yra mūsų vedlys šioje audroje. Jis ragina mus tikėti ir nebijoti.

 

      1. Mums reikia Dievo. Mums reikia melstis

Kai pasaulyje siaučia tokia krizė, ar mes galime ką nors pakeisti? Kiekvienas atskirai mes jaučiamės tokie maži ir nereikšmingi... Tačiau vieną dalyką tikrai galime padaryti – galime šauktis savo Dangiškojo Tėvo.

Melskimės už miestų ir šalių valdžias. Melskimės už medicinos darbuotojus, kurie slaugo ligonius. Melskimės už susirgusius vyrus, moteris ir vaikus, už žmones, kurie bijo išeiti iš namų, už tuos, kurie gyvena pavojingose zonose, už tuos, kurie serga kitomis ligomis ir labiau rizikuoja susirgti, už vyresnius žmones. Melskimės, kad Viešpats mus globotų ir saugotų. Melskimės, kad Jis būtų mums maloningas.

 Taip pat melskimės, kad Jėzus sugrįžtų, kad Jis vieną dieną mus pasiimtų į naująjį pasaulį, kur nebus nei ašarų, nei mirties, nei liūdesio, raudų ar skausmo (Apr 21, 4).

 

      1. Mūsų gyvenime labai daug tuštybės

Tuštybių tuštybė, – sako pamokslininkas. – Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė (Ekl 1, 2). Kai gyvenimas toks beprotiškas, labai lengva prarasti sveiką nuovoką. Mes tokie užsiėmę – bendraujame, dirbame, perkame, tvarkome namus, planuojame atostogas... Taip užsiėmę, kad jau nebesugebame atskirti svarbaus dalyko nuo skubaus. Mes nebesusigaudome, kaip gyventi.

Galbūt ši krizė mums parodo, kas mūsų gyvenime turi būti svarbiausia. Galbūt ji moko atskirti, kokie dalykai svarbūs, o kokie – tuštybė. Galbūt šita krizė mums primena, kuo turėtume susirūpinti. Galbūt ji padeda mums atskirti, kas yra prasminga, o kas neturi prasmės. Galbūt futbolo čempionatas, nauji baldai virtuvėje ar įrašas socialiniame tinkle nėra gyvybiškai svarbūs... Galbūt koronaviruso pandemija mus išmokys, kas iš tiesų svarbu.

 

      1. Mūsų viltis

„Kuo pasikliauti, kai plinta koronavirusas?“ nėra svarbiausias klausimas. Jėzus įspėjo, kad esama kur kas pavojingesnio pasaulyje paplitusio viruso, kuriuo užsikrėtę visi vyrai, moterys ir vaikai. Virusas, kurio pasekmė – ne žemiška, bet amžina mirtis. Jėzus sako, kad visa žmonija apimta nuodėmės pandemijos. Kuo  pasitikėti, kuo viltis, kai siaučia toks virusas?

Biblija kalba apie Dievą, kuris atėjo į virusu užkrėstą žemę. Jis gyveno tarp ligonių ir nedėvėjo jokio apsauginio kostiumo. Jis kvėpavo tuo pačiu oru ir valgė tą patį maistą. Jis mirė ant kryžiaus vienišas ir atskirtas nuo savo tautos, nuo savo Tėvo – ir visa tai dėl to, kad galėtų šiam ligotam pasauliui parūpinti priešnuodžių, kad galėtų mus išgydyti ir dovanotų amžinąjį gyvenimą. Išgirskime Jo žodžius: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki? (Jn 11, 25–26).

Mark Oden

 

vertė Jurga Domarkaitė

https://www.thegospelcoalition.org/article/things-coronavirus-teach-us/