Atrask Dievo tau numatytą tikslą

Niekas šioje žemėje negyveno taip, kaip Jėzus. Išvaizda Jis tarsi niekuo neišsiskyrė – Jis neturėjo nei patrauklumo, nei jokio grožio, kuris mus prie Jo trauktų (Iz 53, 2), bet Jo gyvenimas pranoko visų – ne tik tuo metu gyvenusių, bet ir po Jo gyvenusių – žmonių gyvenimą. Pabaigoje Jėzus liko vienas. Joks žmogus nepadarė tokio didelio ir besitęsiančio poveikio pasauliui, kokį padarė Jėzus per trejus aktyvaus viešo tarnavimo metus.

Jis pavertė vandenį vynu. Padaugino duoną ir žuvį. Atvėrė akis neregiams. Jis netgi prikėlė numirusįjį. Jėzus mokė ir visa darė su didžiule valdžia. Jo žodžiai buvo kupini jėgos, kurios neturi joks balsas žemėje. Žmonės stebėjosi Jo mokymu (Mk 1, 22). Visi žmonės apgulę Jį klausėsi (Lk 19, 48). Net tie, kurie buvo nusiteikę prieš Jį, turėjo pripažinti: Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs, kaip šis! (Jn 7, 46). Ir net šiandien mes stebimės Jėzaus žodžiais.

Kas įkvėpė tokį gyvenimą ir iki šiol aktualų mokymą? Kodėl Jėzus gyveno žemėje? Kas kiekvieną rytą įkvėpdavo Jėzų ir motyvuodavo Jį atverti burną, netgi patiriant smurtą ir prievartą? Koks buvo tikslas ir, galiausiai, kokia buvo Jo gyvenimo įtaka? Ar įmanoma tai suvokti?

Mes, krikščionys, tikime, kad Kristus yra ne tik vienintelis tikrasis Dievas, bet ir tikras žmogus. Tad ar Jo žmogiškasis gyvenimas gali mus įkvėpti naujai pažvelgti į savo gyvenimą ir būti Jo bendradarbiais? Mes pripažįstame Jo dieviškumą, tad ką Jėzaus žodžiai ir poelgiai gali atskleisti apie mūsų, kaip Dievo kūrinių ir Kristaus brolių, pašaukimą? Ar tas tikslas, kuris įkvėpė ir įgalino Jį atlikti visus darbus, gali paskatinti kiekvieną iš mūsų susimąstyti: Kodėl Dievas sukūrė mane?

Kas įkvėpė Jėzų?

Šventajame Rašte aiškiai parašyta, kodėl Dievas sukūrė pasaulį ir kiekvieną iš mūsų, – kad apreikštų savo šlovę. Kalbėdami tiek apie žmogaus sukūrimą pagal Jo atvaizdą (Pr 1, 27), tiek apie nuodėmę ir Dievo šlovės stoką (Rom 3, 23), tiek apie Dievo šlovės išmainymą į nykstančių kūrinių atvaizdus (Rom 1, 23), tiek apie apaštalų kvietimą visa daryti Dievo šlovei (1 Kor 10, 31), krikščionys pastoriai ir mokytojai dažnai pabrėžia Dievo šlovę, kuri kaip didinga vėliava ženklina mūsų gyvenimą, sujungdama mus, mažutėlius, su nepaprastai didingu Dievo tikslu kūrinijoje ir istorijoje.

Žinoma, Biblijoje kalbama aiškiai, tačiau kiek iš mūsų taikome jos tiesas gyvenime? Kaip iš tiesų lengva įsisukti į kasdienę rutiną ir ištisas dienas, savaites, o gal net mėnesius gyventi pamiršus maldą „Tėve, tebūna per mane pašlovintas Tavo vardas“ arba tai, kad esame raginami visa – net ir smulkiausius kasdienius veiksmus, pavyzdžiui, valgyti, gerti ir pan., – daryti Dievo šlovei.

Ką pasakysime apie žemiškąjį Jėzaus, kuris buvo kartu ir Dievas, gyvenimą? Ar Dievo šlovė iš tiesų įkvėpė Jį daryti viską, ką Jis darė? Ar žvilgtelėjimas į Jo gyvenimą atgaivintų tą didį pašaukimą ir mumyse? Jei jau keliame šį klausimą, tai pamatysime, kad Evangelija mums pateikia kur kas išsamesnį atsakymą, negu mes tikėjomės. 

Jėzaus gyvenimo poveikis

Pranešę apie Jėzaus gimimą angelai šlovino Dievą (Lk 2, 14). Jėzui pradėjus mokyti ir tarnauti minioms, žmonės ne Jį garbino, bet šlovino Dievą. Kai Jis išgydė paralyžiuotąjį, kuris tuojau atsikėlė ir, visiems matant, pasiėmęs neštuvus, išėjo. Visi stebėjosi ir garbino Dievą (Mk 2, 12). Evangelistas Matas taip pat yra užrašęs: Visa tai pamačiusios minios stebėjosi ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms (Mt 9, 8). Lukas paaiškina, kad ne tik išgydytas paralyžiuotasis šlovino Dievą (Lk 5, 25), bet ir minios (Lk 5, 26).

Apibendrindamas visus Jėzaus atliktus stebuklus, Matas sako, kad tai šlovino Dievą: Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius išgijusius, raišius vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir jie šlovino Izraelio Dievą (Mt 15, 31). Kai Jėzus grąžina regėjimą aklajam, Lukas rašo, kad tiek žmogus, tiek minia nukreipė savo maldas į Dievą: Tas iškart praregėjo ir nusekė paskui Jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą (Lk 18, 43). (Daugiau pavyzdžių žr. Lk 7, 16; 13, 13; 17, 15–16.)

Evangelijų autoriai labai aiškiai įvardija Jėzaus tarnavimo tikslą ir poveikį – visi garbino ir šlovino Dievą.

Jėzaus gyvenimo tikslas

O koks gi buvo paties Jėzaus tikslas? Ką pats Kristus sako apie savo darbų ir gyvenimo tikslą?

Aiškų atsakymą randame Evangelijoje pagal Joną, kur Kristus, būdamas žmogumi, sakė: Aš atėjau savo Tėvo vardu (Jn 5, 43). Verbų sekmadienį Jeruzalėje Jėzus pasitiktas 118 Psalmės žodžiais: Osana! Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu – Izraelio karalius! (Jn 12, 13). Apie savo gyvenimą, tarsi apibendrindamas, pats Jėzus sakė: Aš gerbiu savo Tėvą (Jn 8, 49), ir viską darė savo Tėvo vardu (Jn 10, 25). O pagrindinė Jo gyvenimo misija yra įvardijama maldoje, kurios Jis mokė savo mokinius: Tėve mūsų, teesie šventas Tavo vardas (Lk 11, 2; Mt 6, 9).

​​​​​​​Jėzaus mirties tikslas

Artėjant paskutinėms Jėzaus gyvenimo žemėje dienoms, tomis paskutinėmis akimirkomis prieš Jį nukryžiuojant, labiausiai išryškėjo Jo gyvenimo esmė: Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: „Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!“? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą! (Jn 12, 2728).

 Tą naktį prieš mirtį melsdamasis, Jėzus paminėjo tai, kas įkvėpė Jį tarnauti žemėje ir vedė Jį iki mirties ant kryžiaus. Jis tai pamini tris kartus: Aš pašlovinau Tave žemėje (Jn 17, 4); Aš apreiškiau Tavo vardą žmonėms (Jn 17, 6); Aš paskelbiau jiems Tavo vardą (Jn 17, 26). Jėzus paskyrė savo gyvenimą, kad pašlovintų Tėvą, ir padėjo savo mokiniams Jį pažinti. Jėzus gyveno ir kalbėjo taip, kad Jo Tėvas iš tiesų būtų apreikštas ir pažįstamas.

Jėzui baigus tarnystę žemėje, mokiniai suprato ir savo pašaukimą – padėti pasauliui Jį pažinti. Dievo-žmogaus gyvenimas padėjo žmonėms pažinti Dievo šlovę. Dabar Jo žmonių gyvenimas padės pasauliui pažinti Dievą.

Nuo pradžios iki pabaigos, be jokių užuolankų ar atsiprašymų, Jėzus siekė pašlovinti Tėvą. Tai buvo Jo gyvenimo ir mirties tikslas. Netgi romėnų kareivis, kuris matė, kaip Jėzus buvo nukryžiuotas, suvokė perduotą žinią: Šimtininkas, matydamas, kas įvyko, ėmė garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis“ (Lk 23, 47).

Mūsų pašaukimas

Jėzus ne tik siekia pašlovinti savo Tėvą, bet kviečia ir savo mokinius tai daryti: Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje (Mt 5, 16). Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai (Jn 15, 8).

Dabar mes, Jo Bažnyčia, Jo vaikai, sukurti pagal Dievo atvaizdą, įgyvendiname tą tikslą, kuriam buvome sukurti, puoselėdami Jo vertybes pasaulyje. Kristus gyveno visiškai atsidavęs savo tikslui – pašlovinti Tėvą, dabar mes turime tai daryti Jėzaus vardu: Ir visa, ką bedarytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui (Kol 3, 17).

Jėzus, būdamas žmogus ir tikras neregimojo Dievo atvaizdas (Kol 1, 15), parodė, kaip ir kam mes esame sukurti, – apreikšti Dievo šlovę ir skelbti Jo vardą, padaryti Jo vardą žinomą kitiems. Tai yra svarbiausias žmonijos pašaukimas – šlovinti Dievą ir atspindėti Jo šlovę, vis labiau panašėjant į Jo Sūnaus atvaizdą (Rom 8, 29). Kuo labiau mes panašėjame į Kristų ir atspindime Jį pasauliui, tuo labiau išpildome svarbiausią mūsų pašaukimą, kuriam ir esame sukurti.

 

www.desiringgod.org

vertė Jurgita Ratautienė

 

Bendrinti: