Dėkingumas neįmanomas?

Vienoje iš tinklalapyje YouTube publikuojamų ištraukų parodomas Conano O'Brieno šou Viskas nuostabu, bet niekas nesidžiaugia“ su  komiku C. K. Louisu. Jis pasakoja, kaip kartą sėdėjo lėktuve, kuriame buvo galima naudotis internetu. Kai praėjus kelioms minutėms ryšys nutrūko, greta sėdintis žmogus nusikeikė. Louisas labai nustebo ir  O'Brienui pasakė: Kaip greitai mes imame savintis tai, apie ką prieš 10 sekundžių dar nežinojom, kad tai apskritai egzistuoja.“

Louisas kalbėjo ir apie tai, kad daug žmonių piktinasi prastomis oro linijų teikiamomis paslaugomis lyg jų patirtis būtų panaši kaip iš siaubo filmo: Tai blogiausia diena mano gyvenime.  Lėktuvas vėlavo net 20 minučių! O kai į jį sulipome, dar 40 minučių, laukėme kol pakilsime!“ Tuomet jis pašiepiančiai paklausė: Tikrai? Ar skridai ore taip pat šauniai kaip paukštis? Ar patyrei žmogiškojo skrydžio stebuklą?... Kiekvienas skrendantis lėktuvu turėtų gėrėtis: O, kaip puiku! Tiesiog sėdime sau danguje patogiose kėdėse!“ Ir pasijuokia iš keleivio, kuris bandydamas atsilenkti kėdę atgal, skundžiasi, kad ji atsilenkia tiek mažai!

Ištrauka juokinga, nes čia atpažįstame save. Tokia ta žmogiškoji prigimtis: esame linkę priimti dalykus kaip savaime suprantamus ir todėl taip lengvai pamirštame dėkingumą.

Visur ir visada dėkokime

Biblijoje nemažai kalbama apie dėkojimą, bet bene geriausiai dėkingumo esmę atskleidžia eilutė iš Laiško efeziečiams, kur apaštalas Paulius ragina visada ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu (Ef 5, 20).

Padėka yra esminė viso Pauliaus tarnavimo mintis. Tai galima pamatyti ne tik čia, bet ir kituose jo laiškuose. Pavyzdžiui, Laiške kolosiečiams skaitome, kad jis meldė, jog jie būtų sustiprinti visokeriopa jėga iš Jo šlovės galios didžiai kantrybei ir ištvermei bei su džiaugsmu dėkotų Tėvui (Kol 1, 1112). Tesalonikiečius jis ragina: Visada džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje (1 Tes 5, 1618). Yra ir daugiau pavyzdžių.

Jis ir pats elgėsi taip, kaip mokė. Romiečiams jis rašo: Pirmiausia dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus (Rom 1, 8), o pirmame laiške korintiečiams prisipažįsta: Aš nuolat dėkoju dėl jūsų Dievui už Dievo malonę, suteiktą jums per Jėzų Kristų (1 Kor 1, 4). Efeziečiams jis paaiškina:  Nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus savo maldose (Ef 1, 16).

Paulius nuolat dėkoja. Jis supranta, kad dėkojimas nėra tik viena iš daugelio krikščionišką gyvenimą pabrėžiančių vertybių, bet dėkingumas yra tikėjimo charakteristika.

Pažvelkime į tai iš kitos pusės. Žemėje tiek daug nevilties ir sumaišties ne dėl išdidumo, ne dėl geismų, bet dėl nedėkingumo: Pažinę Dievą, rašo Paulius apie žmoniją, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo (Rom 1, 21). Jis rašo, kaip reikalai vis prastėjo, ir galiausiai pabrėžia, kad žmonės tapo neprotingi, nepatikimi, nemylintys, neatlaidūs, negailestingi (Rom 1, 31). Ir viskas prasideda nuo nedėkingumo.

Apibendrindamas krikščionišką gyvenimą ir esminę bažnyčios veiklą, apaštalas akcentuoja  dėkingumą: Taigi, rašo Paulius kolosiečiams, kaip esate priėmę Viešpatį Jėzų Kristų (nuo ko ir prasideda krikščioniškas gyvenimas), taip ir gyvenkite Jame (kaip atrodo krikščioniškas gyvenimas?), įsišakniję bei statydindamiesi Jame ir įsitvirtinę tikėjime, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo (Kol 2, 67).

Jo laiškuose atsispindi bendra biblinė tiesa. Dėkingumas būdingiausias Dievo žmonių bruožas. Apie tai Senajame Testamente kalbama ir psalmėse: Padėkos giesmes Viešpačiui giedokite, skambinkite mūsų Viešpačiui arfa! (Ps 147, 7). Tai turbūt svarbiausia.

Mes laukiame antrojo Kristaus sugrįžimo ir Jo karalystės įtvirtinimo, ir gyvenimas dangaus karalystėje bus neatsiejamas nuo dėkingumo. Šis gyvenimas įspūdingai aprašomas Apreiškimo knygoje: Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, sakydami: „Amen! Palaiminimas, ir šlovė, ir išmintis, ir padėka, ir garbė, ir jėga, ir galybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“ (Apr 7, 1112).

Todėl nenuostabu, kad daugelyje bendruomenių krikščionių susirinkimuose pagrindinis dalykas yra Eucharistija – šis žodis graikų kalboje reiškia dėkojimas.

Bažnytiniame kontekste dėkingumas yra įprastas bei laukiamas gyvenimo būdas. Tačiau pasaulyje, kuriame gyvename, taip nėra. Bet kuris nors truputį supratimo turintis žmogus mato, kiek dejuojama dėl to, kad vis dar ko nors gyvenime trūksta, ir kaip dažnai esame linkę ignoruoti dėkingumą užmušančias ydas, tokias kaip pyktis, geismas bei godumas. Ir kokie abejingi esame daugeliui dieviškų dovanų, kurios mums nuolat siunčiamos. Conano O'Brieno ištrauka Viskas nuostabu, bet niekas nesidžiaugia“ būtent tai ir atspindi.

Pažvelkime į save. Štai mes, krikščionys, besidžiaugiantys dideliais Dievo palaiminimais, kuriuos Jis mums išliejo, tvirtiname, kad mylime Dievą ir norime būti Jo artume. Įsivaizduokime, kad esame prie stalo. Mama arba tėtis paprašo vieno iš vaikų padėkoti Dievui už maistą. Jeigu tėvai kreipiasi į vaiką du vakarus iš eilės, dažnai išgirstama: Aš jau dėkojau vakar! Dabar Suzanos eilė!“ Taip tarsi  pasakoma, kad malonė yra bausmė. Tiesiog pagalvokime: juk patyrę apsčiai malonės, turėtume net mojuoti rankomis, norėdami padėkoti, tiesa? Tačiau prisipažinsiu, kad daugelį vakarų jaučiuosi kaip tas, kuris atšauna: Ne mano eilė!“, ir džiaugiuosi, kad pasimels kitas. Įtariu, kad esu toks ne vienas. Šis mažas pavyzdys prie stalo atskleidžia, kas darosi mūsų širdyse, kokie mes esame juokingi... Man atrodo, kad Pauliaus padrąsinimas už viską ir visada dėkoti Dievui yra tobula žinia.

Kasdienis dėkingumas

Ar gali paprasčiausias paraginimas: Būk dėkingas!“ padaryti stebuklą? Ar įmanoma, kad mumyse taip giliai įsišaknijęs nedėkingumas galėtų sunykti vien išgirdus paprastą įsakymą, kuriam įvykdyti užtenka valios apsisprendimo? Ar galite įsivaizduoti tokį dėkingumą? O gal dėkingumas panašus į laimę, kurios patys pasigaminti negalime, kuri visada yra rezultatas, o ne priežastis? Ar galima dėkingumą suklastoti?

Taip, tam tikra prasme galima. Pavyzdžiui, esame prigalvoję daugybę posakių, kurie padeda mums atsikratyti nedėkingumo: „Įžvelk šviesos ruoželį tamsoje“ arba Pamatyk, kad stiklinė beveik pilna, o ne beveik tuščia“, arba Suskaičiuok savo palaiminimus“. Pasakysiu nuoširdžiai: aš nekenčiu šių frazių, nes jos dažnai suveikia! Skaičiuojant palaiminimus (lyg sugebėčiau suskaičiuoti – juk jų tiek daug!), mano dvejonės virsta dėkojimu.  Štai kodėl 6-ame ir 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje  Normano Vincento Peale mintys apie teigiamą mąstymą taip išpopuliarėjo, štai kodėl Robertas Schulleris tapo jo įpėdiniu, pateikdamas patarimų apie galimybių mąstymą, ir kodėl taip stipriai išplito Joelio Osteeno žinia Gyvenk geriau jau šiandien“. Visa tai veikia viename lygmenyje.

Barbara Ehrenreich, straipsnio Kaip nesibaigiantis pozityvaus mąstymo išaukštinimas pakenkė Amerikai“ autorė parodė, kad nebūtina būti krikščioniu, kad pradėtum teigiamai mąstyti. Sutinku. Nereikia net Dievo, krikščionybės ar maldos, kad būtum dėkingas, pakanka tiesiog tinkamų žodžių ir teigiamo požiūrio. Ir krikščioniui, ir pagoniui yra prieinama Dievo malonė, jeigu tik į tai nukreipiamos mintys.

Tačiau Paulius kalba ne apie kasdienį, įprastą dėkingumą. Jis kalba apie didingesnį dalyką. Įprastas dėkingumas yra žmogiškas, todėl ir ribotas, visiškai priklausantis nuo mūsų valios pastangų. Blogai jautiesi? Skaičiuok palaiminimus! Nusivylęs? Pamatyk šviesos ruoželį! Prislėgtas dėl išmėginimų, kuriuos turi ištverti? Nepamiršk, kad taurė beveik pilna!

Kurį laiką šie patarimai gelbsti. Bet, deja, mes nesugebame jų laikytis. Būna dienų, kai tiesiog neužtenka energijos skaičiuoti palaiminimus. O kartais tos dienos virsta savaitėmis ar net metais. Būna etapų, kai norėtume būti dėkingi, bet tiesiog nėra tam jėgų.

Taigi dėkingumas, net įprastas dėkingumas, kuris gali pasirodyti lengvai įgyvendinamas, kartais atrodo neįmanomas. Situacija nepagerėja ir perskaičius Pauliaus žodžius, užrašytus Laiške efeziečiams 5 skyriuje.

Labiausiai neįmanoma

Atkreipkite dėmesį į Pauliaus žodžius: visada ir už viską dėkodami Dievui Tėvui. Ši neilga frazė  parodo visišką žmonių negebėjimą būti dėkingiems.  Visada dėkoti? O siaube, turbūt jis juokauja? Dėkoti tada, kai atsibundi ankstų rytą, nors nesi vyturys? Dėkoti, kai važiuoji į darbą, kurio nekenti?“

Bet Paulius nekeičia savo nuomonės: visada ir už viską dėkodami. Dėkoti už savo sutuoktinį, vaikus ar kambariokus, kurie mane varo iš proto? Ir už bažnyčią, kuri netenkina mano dvasinių poreikių? Net ir už vėžį, kuris atima iš manęs gyvenimą?“

Paulius šiuo paraginimu atskleidžia, kad mes ne tik kartais būname prastos nuotaikos, ir todėl kartais pamirštame padėkoti. Ne, nedėkingumas yra tokia būklė, mūsų sielos liga, neatsiejamas mūsų asmenybės bruožas; teologai tai vadina prigimtine nuodėme – tai signalas, kuris įspėja, kad su mumis beviltiškai negerai.

Dėkoti visada ir už viską? Ar tau galvoj negerai, Pauliau? Turėtų įvykti stebuklas!

Suvokiant realybę

Kodėl Paulius taip drąsiai ragina dėkoti? Jis mano, kad stebuklas gali įvykti ir todėl priduria trumpą frazę, kuri nurodo, iš kur stebuklas ateina. Tai daug kartų mes kartojome maldoje, kad beveik nepastebime. Ta eilutė skamba taip: visada ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu...

Stebuklingi žodžiai, bet ką jie iš tiesų reiškia? Na, jie kalba apie viso krikščioniško gyvenimo esmę, todėl reiškia daug dalykų, tačiau išskirsiu tris pagrindinius dalykus.

Pirmiausia, realybės patikrinimas. Dėkoti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu reiškia pripažinti, kad krikščioniškas dėkingumas prasideda nuo negatyvių dalykų pripažinimo: mes paprasčiausiai nemokame dėkoti Dievui pagal tai, kiek Jis mus myli. Mes nesugebame to daryti visada, kaip nesugebame ir dėkoti už viską.

Taigi turime pripažinti, kad nesugebame būti dėkingi, nesugebame patys tvarkyti savo gyvenimo. Mes nesugebame daryti tai, kam esame pašaukti: gyventi, visada ir už viską dėkojant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Būtent čia ir prasideda pokyčiai.

Kaip tai pripažįstame, Dievas per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ateina pas mus, pas tuos, kurie nuolat murma. Jis ateina, kad atliktų mumyse savo darbą, apreikšdamas mums, kad daug svarbiau už tai, jog mes nesugebame nieko daryti Jėzaus Kristaus vardu, yra tai, kad Jėzus Kristus kai ką padarė dėl mūsų. Paulius rašo: Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus <…> mes džiaugiamės Dieve per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų (Rom 5, 611).

Taigi, pradedame nuo realybės įvertinimo. Paradoksalu, bet tik pripažinus visišką savo negebėjimą būti dėkingiems ir gyventi nuolatos dėkojant, galime gauti dėkojimo dovaną.

Dėkojimas kaip gyvenimo būdas

Dėkojimas yra gyvenimo būdas. Dėkoti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu nereiškia tik pasakyti „Ačiū!“ Svarbiau, kad padėka taptų mūsų gyvenimo būdu. Kadangi dėkojimo pagrindas užtikrintas ir saugus, galime gyventi visada ir už viską dėkodami.

Argi žmogus nepadėkos, kai, laivui sudužus, jis įtempiamas į gelbėjimo valtį? Kokie jausmai kyla, kai, patyrus bankrotą kas nors sumoka visas tavo skolas? Argi nebūtume už tai dėkingi? Ką dar galėtume padaryti, kai mums primenama Dievo meilė, išlieta per Jėzų Kristų savanaudžiams ir nedėkingiems žmonėms? Aišku, kad galime tik dėkoti Dievui visada ir už viską mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, atiduoti savo gyvenimą kaip padėkos ir šlovinimo auką.

Deja, atrodo, kad esame tiesiog neprotingi, ar ne? Daugelis mūsų turbūt prisimename, kaip būdami vaikai po Kalėdų eglute radome savo pirmąjį dviratį švytintį, naują, su naujomis galimybėmis. Buvome tokie susijaudinę, kad net nenorėjome išpakuoti kitų dovanų. Tiesiog skuodėme pas tėvus ir prašėme: Ar galiu jau dabar pasivažinėti? Ar galiu? Prašau, prašau...“ Nors lauke buvo 10 laipsnių šalčio ir daugybė sniego, bet mes vis tiekmaldavome: „Leiskite pasivažinėti dabar. Ar galiu? Prašau....“

Mes, krikščionys, kartais randame malonės dviratį“ po kalėdine Kryžiaus eglute ir džiaugiamės, kaip gražiai jis švyti ir žvilga. Bet, užuot šokę ant naujojo dviračio“ ir džiaugęsi atsivėrusiais naujo gyvenimo horizontais, mes tiesiog stovime žavėdamiesi ir jį fotografuojame, rašome knygas apie šį dviratį“: koks jis svarbus ir pašėlęs, šaunus ir siaubingas, bet vis tiek labai gražus! Rengiame ypatingus tarnavimus ir konferencijas, kur aptariame jo ypatumus! Bet prie dviračio Dievas paliko raštelį: Mėgaukis; nėra taip svarbu, iš kur jis gautas.“

Arba kai kurie bėga pas tėvus ir, dėkodami už dovaną, klausia, kaip galėtų už tai atsidėkoti. Ar man kasdien visą mėnesį plauti indus? Gal reikia šiukšles išnešti? Gal atiduoti jums pašalpą? Ar galiu nuveikti ką nors teisinga, moralaus ir gera, kad parodyčiau savo dėkingumą?“ O tėvai visą laiką kartoja: Ne, vienintelis būdas atsidėkoti – tai naudotis ir mėgautis dviračiu!“

Naujo gyvenimo Kristuje dovana yra malonė, kuria esame pašaukti gyventi ir mėgautis ištisus metus, mėnesius ir savaites: 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę ir 365 dienas per metus. Mes iš tiesų galime visada ir už viską dėkoti, jeigu darome tai savo Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir jeigu prisimename, kad visas mūsų gyvenimas turėtų būti padėkos už šią malonę išraiška. Tai tiesiog žodžiai, kuriais mes dėkojame Dievui, bet svarbiausia yra gyvenant nepamiršti dėkingumo. Mes mylime, nes Kristus pirmas mus pamilo. Galime skleisti šią dėkingumo dvasią kitiems, nes suvokieme, iš kur ši dovana ateina.

Dėkingumas kaip viltis

Dėkingumas yra vilties pamatas. Būti dėkingam mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu reiškia pripažinti, kad mums vėl ir vėl garantuojama neįmanoma dėkingumo galimybė. Nėra priežasties nusivilti.

Mūsų pašaukimas gyventi dėkojant yra nepaprastai didingas, ir žmogiškomis jėgomis tai tiesiog neįmanoma. Todėl kartais gyvenime mums dėkingumo trūksta, kartais vėl viskas sustoja į vėžes. Bus akimirkų, kai mūsų sielas užplūs tyras ir tikras dėkingumas, bet didžiąją dalį gyvenimo gyvensime viltimi.

Tai reiškia, kad jeigu mes ir vėl tapsime nedėkingi, neturime nukabinti nosies: nors mes ir nedėkojame Dievui visada ir už viską mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, Viešpats Jėzus Kristus padarė mumyse ir dėl mūsų neįtikėtiną darbą, kuris daro poveikį mums visur ir visada. Nepamirškime, kad esame pašaukti amžinybei, kurioje mes važinėsimės dviračiais, džiaugdamiesi šlovingais saulės spinduliais, visuomet juokdamiesi ir dainuodami. Taip šiuo paslaptingu būdu pasėjamos malonės sėklos, kurios pražysta padėkos stebuklu.

http://www.christianitytoday.com

vertė Jurgita Tirūnienė

Bendrinti: