Apie maldą žinojau nedaug, tačiau studijuodamas antrame kurse perskaičiau gal 15 knygų šia tema. Universiteto Krikščionių sąjunga neseniai buvo man suteikusi garbingą maldos sekretoriaus titulą, tad norėjau į šią temą įsigilinti. Skaitydamas knygas supratau, kad kai kurios jų tikrai gali būti naudingos, o kitos gali visiškai klaidinti. Taip pat suvokiau, kad niekas kitas taip gerai neugdo maldos įgūdžių ir praktikos, kaip pati malda.
Per 20 metų nuo to laiko, kai mokiausi antrame universiteto kurse, daug dalykų suvokiau ir supratau. Štai kelios klaidos, kurias dariau ir iš kurių pasimokiau.
1 klaida – tai nesuvokimas, kokia svarbi yra malda.
Šią klaidą galiu įvardyti paprastai – aš tiesiog nesimeldžiau. Tačiau žvelgdamas į savo gyvenimą supratau, jog nesuvokiau, kokia malda svarbi. Evangelija atstato mūsų prarastą ryšį su Dievu, o malda jį palaiko. Supraskite teisingai – nesakau, kad malda sustiprina ar padeda išsaugoti išgelbėjimą, veikiau ji yra džiaugsminga galimybė, kurią išgelbėjimas suteikia.
Tiesiog pamąstykite: mes turime ryšį su pačiu maloniausiu, išmintingiausiu ir dosniausiu Asmeniu visoje visatoje, galinčiu mums padėti ir su mumis bendrauti, kada tik mums prireikia. Tad jei mes nesimeldžiame, rodo, kad nesuprantame neįtikėtinos savo padėties. Kuo daugiau laiko skyriau maldai, tuo labiau džiaugiausi suvokdamas, kad Dievui rūpi net mano gyvenimo smulkmenos. Tai nuostabu!
2 klaida – melstis tik tada, kai užgriūva sunkumai.
Krikščionybė yra kvietimas į bendrystę su Dievu, tad kreiptis į Jį tik nelaimės atveju būtų nebrandžių santykių požymis. Tačiau aš, kaip ir milijonai kitų žmonių, dariau šią klaidą. Taip nutinka dėl daugybės priežasčių, kai nesuvokiame, koks iš tiesų yra Dievas. Kaip ir tėvai, nuo kurių emociškai atsiriboja paauglys, Dievas į tas retas bendravimo akimirkas atsakys tikrai maloningai. Bet kas nori likti savimi susižavėjusiu, emociškai užsisklendusiu paaugliu? Turėkime vilties, kad kada nors ir mes subręsime.
3 klaida – visada tik prašyti.
Natūralu, kad maži vaikai pirmiausia visko prašo. Tačiau net ir mažyliai, kurie gyvena į save nukreiptų poreikių ir norų pasaulėlyje, ne visada tik prašo. Būna džiaugsmo ir nuostabos akimirkų, kai jie kreipiasi „mama“ arba „tėti“ be jokios kitos priežasties, tik norėdami pasidžiaugti su tėvais turimu ryšiu.
Žinoma, mes turime išsakyti savo reikmes ir norus dangiškajam Tėvui, tačiau malda neturėtų tuo ir baigtis. Kai mokiniai paprašė Jėzaus išmokyti juos melstis (Lk 11, 1–4), prašymas buvo tik viena iš maldos dalių. Jėzus mokė juos pradėti nuo šlovinimo ir garbinimo: „Teesie šventas Tavo vardas!“ Tada eina užtarimas: „Teateinie Tavo karalystė. Tebūnie Tavo valia.“ Po to išsakomas prašymas: „Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien“, o po jo seka atgaila: „Atleisk mums mūsų nuodėmes“ ir prašymas saugoti: „Gelbėk mus nuo pikto.“
Mokykimės plėsti savo maldos žodyną, ir mūsų maldos patirtis bus turtingesnė.
4 klaida – nuoširdžiai neišsakyti savo minčių ir jausmų.
Vienas iš pavojų, mokantis melstis, yra tai, kad melstis galima mechaniškai, iš pareigos ar siekiant užsidėti „varnelę“ – „Padaryta!“ Tačiau Dievas nori ne to. Jis trokšta su mumis santykių, o santykiams reikia nuoširdumo, nebijoti būti pažeidžiamiems. Taigi, jei esame supykę, išsigandę ar tiesiog suirzę, turėtume sekti psalmininkų pavyzdžiu ir išsakyti savo emocijas Dievui. Nors ir išliedami emocijas mes jau iš tikrųjų meldžiamės, tai gali būti tik preliudija į pagrindinį dalyką – artėjimą prie to, kas iš tiesų yra Dievas: „Tėve mūsų, kuris esi danguje.“
Mane žavi psalmės, nes psalmininkai neslepia emocijų, ir visada vienokiu ar kitokiu būdu tai atveda prie tikro Dievo pagarbinimo. Atrodo, kad maldoje psalmių autoriai kreipia savo mintis taip, kad teisingai mąstytų apie Dievą. Šiais laikais mes klystame, manydami, kad dar prieš melsdamiesi turime teisingai mąstyti apie Dievą. Mes manome, kad turime pasiruošti maldai, tačiau psalmininkai ruošėsi melsdamiesi.
5 klaida – melstis žmonėms, o ne Dievui.
Kai per mūsų Krikščionių sąjungos kassavaitinius maldos susitikimus įpratau melstis mažose grupelėse, išmokau labai blogo dalyko. Mano tėtis tai vadina politine malda. Apsimetate, kad meldžiatės Dievui, bet tikroji jūsų auditorija yra tie, su kuriais meldžiatės.
Tai galima apibūdinti maždaug taip: jūs žinote, kad du žmonės nesutaria ir nesprendžia savo problemų per atgailą ir atleidimą. Taigi jūs meldžiatės: „Brangus Viešpatie, dėkoju, kad suteikei mums atleidimo ir susitaikymo dovaną. Visada padėk mums atleisti ir žengti pirmą žingsnį, net jei manome, kad kitas žmogus to nenusipelnė.“ Tačiau tai nėra malda; taip mes konfrontuojame su kitais per pasyviai agresyvią religinę praktiką, kuri tariamai skirta Dievui (Mt 6, 5).
6 klaida – lengvai pasiduoti.
Supratęs, kad malda visų pirma skirta santykiams kurti, ėmiau daryti kitą klaidą – pamiršau, kad malda yra ir dvasinės kovos priemonė. Ar kokiu nors klausimu kreipiuosi į Dievą daugiau nei vieną kartą? Jei Jis yra mano Tėvas, Jis girdi mane iš pirmo karto, tiesa? Tačiau toks mąstymas rodo, kad nekreipiame dėmesio į vieną įsimintiniausių Jėzaus palyginimų (Lk 18, 2–7), kai Jėzus pamokė, „kaip reikia visuomet melstis ir neprarasti ryžto“ (Lk 18, 1).
Visata sukurta taip, kad mūsų atkaklumas meldžiantis vis tuo pačiu klausimu yra vertinamas ir į jį reaguojama. Tai yra tam tikras slėpinys. Štai kodėl Danielius meldėsi 21 dieną, nors Raštas sako, kad jo malda buvo išklausyta tą pačią akimirką, kai jis ją ištarė (Dan 10, 12). Prasidėjo tris savaites trukusi dvasinė kova. Nors daug kas visgi liks uždengta, tai padeda mums suprasti, kad mūsų darbas yra melstis ir kad gali praeiti šiek tiek laiko, kol sulauksime atsakymo. Jėzus sakė, kad vienas iš patikimiausių tikėjimo požymių yra atkakli malda (Lk 18, 8).
7 klaida – pamiršti, kokia neįtikėtina mūsų padėtis.
Viena iš krikščioniškų tiesų, kurios mane verčia krūptelėti, yra ši – „mes visi esame nusidėjėliai“. Tai mums primena, kad mums visiems reikia Evangelijos. Tačiau šis teiginys netiksliai nusako perkeičiančią Evangelijos galią. Mes buvome nusidėjėliai, bet dabar esame šventieji (Apd 9, 13. 32; 26, 10; Fil 4, 21; Rom 16, 2). Ši tapatybė ir turi lemti nuostatą, su kuria meldžiamės.
Jei laikysimės savo ankstesnės tapatybės, mąstysime apie save tik kaip apie nusidėjėlius, mums bus sunku drąsiai ir su pasitikėjimu melstis, nes būsime per daug susikoncentravę į tai, kokie neverti Dievo akivaizdoje esame. Tačiau jei žinome, kad mums atleista, kad mums dovanotas Jėzaus teisumas, galime drąsiai melstis kaip Dievo sūnūs ir dukterys. Mano vaikai be paliovos manęs ko nors prašo, klausia arba tiesiog sako, kad mane myli. Tokią padėtį mums dovanojo Evangelija – mes turime malonę kreiptis į Dievą kaip Jo vaikai!
8 klaida – melstis ne iš širdies.
Manau, kad dėl to niekas nemano esąs kaltas, bet iš dalies visi esame dėl to kalti. Klausiate kaip? Ar kada buvote paprašyti pasimelsti už ką nors, dėl ko jūsų širdis nedega arba kas, jūsų manymu, yra neprotinga? Tokiose situacijose dažniausiai nutinka taip, kad pažadame pasimelsti, bet nesimeldžiame, o jei meldžiamės, tai galbūt meldžiamės netikėdami (Jok 1, 5–8). Malda be tikėjimo – tai mechaniška malda be nuoširdumo ir pasitikėjimo.
Galbūt pastebėsite, kad melsdamiesi vartojate frazes, kuriomis tarsi apsidraudžiate: „Tėve, jei Tavo valia yra, kad...“ Bet kur kas geriau yra įsigilinti į susiklosčiusią situaciją, kad galėtumėte melstis su pasitikėjimu. Galbūt vis tiek melsime: „Jei tokia yra Tavo valia“ (nes kartais išties sunku įžvelgti Dievo valią vienu ar kitu klausimu), tačiau dabar šią frazę sakysite su tikėjimu, o ne išsisukinėdami.
9 klaida – neraginti kitų melstis.
Nors mums reikia išmokti melstis asmeniškai, melstis drauge su kitais yra didelis privalumas. Turėtume daryti ir viena, ir kita. Mūsų bažnyčioje visi drauge meldžiamės prieš sekmadienio pamaldas. Yra žmonių, kurie mažesnėmis grupelėmis savanoriškai meldžiasi už bendruomenę. Vadovų susirinkimuose taip pat turėtų būti gyvai meldžiamasi, nes tai rodo mūsų tikėjimą, kad bažnyčia priklauso Dievui ir kad esame visiškai nuo Jo priklausomi.
Naudinga kartu melstis ir būnant ne bažnyčioje. Vyrai ir žmonos, tėvai ir vaikai, tikintys draugai turėtų būti pasiruošę diskusiją pakeisti malda. Aš, kaip pastorius, turiu nedidelę grupę diskretiškų, atsidavusių žmonių, kurių galiu paprašyti melstis dėl iškilusių problemų ir situacijų. Iš tiesų daug pasiekti galime ir melsdamiesi vieni, bet daug daugiau nuveiksime, jei išmoksime melstis kaip komanda.
10 klaida – nelaukti atsakymo.
Ugdausi įprotį palaikyti ryšį su žmonėmis, kurie prašo manęs už juos pasimelsti. Taip padrąsinu kitus, primindamas, kad už juos meldžiuosi, ir galiu pasitikrinti, ar reikia toliau melstis. Bet ar žinote, kas iš tikrųjų skatina melstis? Atsakyta malda. Kai matau, kad mums meldžiantis Dievas veikia, esu įkvėptas dar daugiau melstis. Palaikomas ryšys ir domėjimasis kitais visus padrąsina ir kartu skatina mus dar daugiau melstis.
Bažnyčioje, kurioje tarnavau anksčiau, buvo vienas narys, kuris kasdien melsdavosi už nevaisingas poras. Ilgainiui jis matė ne vieną stebuklą, kai nevaisingos poros galiausiai susilaukdavo vaikų. Kartais tam žmogui tekdavo melstis ištisus mėnesius ar net metus. Norėdamas išlaikyti motyvaciją ir toliau melstis, jis vis pasiteiraudavo tų porų, ar yra kokių pokyčių. Nuostabus atsidavimas maldai, bet manau, kad jam tikrai nebuvo lengva. Tiek jo atsidavimas, tiek pasiektos pergalės ir stebuklai, kuriuos jis matė, mane išmokė atkakliai ir nepaliaujamai melstis.
Iš www.thegospelcoalition.org vertė Jurga Domarkaitė
_64x64_9de.jpg)
