Kad ištrūktume iš nuodėmės vergijos, turime atrasti Dievo šlovę Kristuje. Jis – vienintelė mūsų viltis.
Šią temą meistriškai atskleisdavo teologas Džonatanas Edvardsas, visame Šventajame Rašte matęs Dievo šlovę ir grožį. Tai buvo pagrindinė Dž. Edvardso krikščioniško gyvenimo ir pamokslų tema. Nors esame girdėję, kad jis grasindavo nusidėjėliams pragaro liepsnomis, bet iš tiesų tai neatitinka tikrojo jo tarnystės vaizdo. Galbūt Dž. Edvardsas ir garsus dėl to, kad kalbėdamas apie Dievo rūstybę norėjo atgrasyti žmones nuo pragaro, bet kur kas daugiau laiko jis skyrė norėdamas patraukti žmones dangun, rodydamas į Evangelijoje atsiskleidžiantį Dievo grožį. Apie tai rašo Dane’as Ortlundas savo knygoje „Dž. Edvardso požiūris į krikščioniškąjį gyvenimą. Kaip atsiverti Dievo grožiui“ (Edwards on the Christian Life: Alive to the Beauty of God).
Nenumaldomas troškimas regėti Dievo grožį kursto krikščioniškojo gyvenimo ugnį. Mes kasdien trokštame stebėti Viešpaties grožį (Ps 27, 4) ir kartu liudijame: Visi tautų dievai yra stabai, bet Viešpats sukūrė dangus. Didybė ir garbė yra priešais Jį, galybė ir grožis Jo šventykloje (Ps 96, 5–6).
Svarbu matyti Dievo grožį.
Ką Dievo grožis turi bendro su mano kasdienybe – mano veiklomis, pagundomis, nuoboduliu ir dvasiniu nuovargiu? Neseniai apie tai ir kalbėjausi su „Crossway“ leidyklos direktoriumi Dane’u Ortlundu.
Dievo grožis ir užimtumas
Pirma, Dievo grožis paguodžia mūsų nerimstančias ir besiblaškančias širdis.
„Švelnus Dievo gailestingumo grožis mane nuramina, leidžia atsikvėpti, sulėtina pašėlusį širdies plakimą, – sako D. Ortlundas. – Gyvendami mes, kaip moralios būtybės, susiduriame su begale dviprasmybių ir neaiškumų. Nors kartais aš ir nerimauju, Jis tebėra tvirtas ir švelnus Tėvas, kuris mane įsivaikino ir išteisino. Džonatanas Edvardsas tai tikrai suvokė. Jo pamokslai ir laiškai tiesiog tuo persmelkti. Jis iš tiesų jautėsi saugus, mylimas ir ramus, nes žinojo, kad Dievas švelniai, kaip Tėvas, juo rūpinasi.“
Dievo grožis ir pagundos
Antra, Dievo grožis pripildo mūsų širdis meilės, o tai labai svarbu, jei norime sėkmingai pasipriešinti nuodėmėms ir pagundoms. „Pasaulis man sako, kad didžiausią malonumą teikia savanaudiškas pasidavimas geismui, o Dž. Edvardsas rašo apie tai, kaip galima ramiai žavėtis Dievo grožiu ir bendrauti su Juo per Jo Sūnų, kuris yra stiprus ir nuostabus tokių nusidėjėlių, kaip tu ir aš, draugas. Jis dažnai su malonumu rašė: „Kai džiaugiamės Dievu, mes tampame laimingi“, – sako D. Ortlundas.
Vienas iš esminių krikščioniškojo gyvenimo iššūkių yra suvokti, kokia iš tiesų atstumianti ir pražūtinga yra nuodėmė. „Nuodėmė žavi ir vilioja tuo, kas jus galiausiai pražudys, – sako D. Ortlundas. – Negaliu šokti į nuodėmės vandenis ir neatsitrenkti į teismo, pragaro ir mirties uolas. Bet neturiu valios atsispirti. Negaliu savęs sustabdyti. Man reikia stipresnės meilės ir labiau žavinčio grožio. Visuomet darau tik tai, ko trokštu, kas man patinka, ir tai niekad nepasikeis. Aš taip sukurtas. Aš trokštu regėti, patirti grožį ir tą troškulį reikia bet kokia kaina numalšinti.“
Mums visiems to reikia. „Šešiasdešimtmetis, kuris palieka žmoną dėl jaunesnės moters, paauglys, žiūrintis pornografiją, bankininkas, kas valandą tikrinantis asmenines sąskaitas, pastorius, kurio sielai kaip nikotino nuolat reikia bendruomenės pritarimo, – visi yra panašūs į žmogų, kuris papuošia lėlę ir tikisi jos meilės, elgiasi su lėle kaip su žmona, nors visai šalia yra moteris, trokštanti jį iš tikrųjų mylėti.“
Grožis ir nuobodulys
Dievo grožis numalšina mūsų nerimą, padeda atsispirti pagundoms, bet taip pat padeda įveikti ir nuobodulio keliamus dvasinius pavojus.
Prieš kurį laiką nutiko tragiškas įvykis. Beisbolo žaidėjas Kristoferis Leinas bėgo Dankano miesto gatve, kai staiga automobiliu privažiavę trys paaugliai negailestingai šovė jam į nugarą. Kai paauglius sulaikė ir paklausė, kodėl jie taip pasielgė, šie paaiškino, kad jiems „tiesiog buvo nuobodu“. Kaip yra pasakęs Martinas Loidas Džonsas: „Nuobodus gyvenimas tam tikra prasme visada yra nuodėmė.“
„Štai kur mus nuveda nuodėmė, – paaiškino D. Ortlundas. – Be viso kito, pragaras yra pragaras todėl, kad ten labai nuobodu.“ Taip, nuobodu, nes būti pragare reiškia būti amžinai įstrigus egocentriškume, kuris yra aklas bet kokiam išoriniam grožiui, nelaimingas ir nepatenkintas iš vidaus.
„O šventumas, – kiek atsargiai sako D. Ortlundas, – yra įdomus. Ar galiu taip sakyti? Šventumas yra žaismingas. Jis tyras. Šviesus, o ne tamsus, nes mus apgaubia Trejybės meilė. Mes buvome išteisinti ir atpirkti. Mes vėl tapome žmonėmis.“
Tai labai netikėtas šventumo vaizdinys.
„Kas pirmiausia šauna į galvą, išgirdus žodį „šventumas“? – klausia Dane’as. – Griežtumas. Šaltumas. Niūrus veidas. Suspaustos lūpos. O Džonatanas Edvardsas viename iš savo ankstyvųjų pamokslų sakė: „Šventumas yra gražiausias, mieliausias dalykas. Tačiau žmonės nuo vaikystės linkę į save sugerti keisčiausius šventumo supratimus, tarsi tai būtų melancholiškas, niūrus ir slogus dalykas.“
Dž. Edvardsas sako, kad šventumas slepia ne ką kita, o mielus ir malonius dalykus. Nuodėmė yra klampi ir purvina, o šventumas yra malonus, mielas, žavus, giedras, ramus. Tai mane keičia. Šventumas nuramina. Tai vienintelis kelias, kuriuo eidamas galiu iš tikrųjų džiaugtis gyvenimu, nes manęs nežavi apgaulinga pasaulio siūloma laimė. Šventumas švelniai jaudina. Kur kitur norėtumėte gyventi, jei ne šventumo spindesy?
Dievo grožis ir amžinybė
Tikrasis džiaugsmas nėra matuojamas pramogomis, kuriomis siekiame gelbėtis iš nuobodulio. Tai nepadeda dėl aiškios priežasties. „Tikrame krikščioniškame gyvenime turi būti džiaugsmo, – ryžtingai sako D. Ortlundas. – Bet tai nereiškia, kad reikia daugiau žiūrėti pramoginių laidų. Juokas nėra patikimas džiaugsmo matas.“ Galite peržiūrėti visas „Netflix“ platformoje esančias komedijas, bet didžiausio džiaugsmo ten nerasite – jis paslėptas kitame lauke.
Tačiau D. Ortlundas nėra asketas. Savo knygoje jis rašo: „Džiaugsmo formulė yra ne Dievas ir kažkas, bet daugiau Dievas kažkame.“ Ir paaiškina: „Tikrąjį džiaugsmą teikia ne Dievas ir darbas, šeima, seksas, draugai, maistas, poilsis, vairavimas, naujas namas, skaitoma knyga ar puodelis kavos... Turime atrasti Dievą šiuose dalykuose, šioje veikloje...
Kiekvienas grožio patyrimas šiame pasaulyje – kai žavimės, klausydami krioklių šniokštimo ar paukščių čiulbėjimo, kai suvokiame, koks brangus turtas yra tikri draugai, ar patiriame seksualinę ekstazę – visa tai yra tik dieviškojo grožio vandenyno lašas. Bet koks malonumas kreipia mūsų žvilgsnius į Dievą. Džiaugsmas kyla iš Dievo ir egzistuoja tik Jame.“
Mūsų pokalbio metu D. Ortlundas netgi leido sau pasakyti: „Galbūt tai nuskambės šaltai ir nejautriai, bet Dž. Edvardsas sakė, kad kai miršta mūsų mylimi žmonės, nėra jokios svarios priežasties liūdėti, nes kai būsime danguje, Kristuje amžinai patirsime viską, ką patyrėme su tuo mylimu žmogumi. Pats Kristus yra džiaugsmo šaltinis, Jame sukoncentruoti visi kiti džiaugsmai. Jei turite Kristų, turite tikrą džiaugsmą.“ Tai nereiškia, kad danguje nebus džiaugsmingų susitikimų su draugais ir šeima. Ne, tačiau net ir tų susitikimų metu džiaugsmą teiks ne mylimas žmogus ir Dievas, bet mylimajame atsiveriantis Dievo grožis.
Dievo grožis ir depresija
Tačiau visos šios kalbos apie grožį anaiptol neapsaugo krikščionių nuo liūdesio ir depresijos. Pokalbio pabaigoje paklausiau D. Ortlundo, ką jis patartų tiems skaitytojams, kurie šiuo metu yra nusiminę, nemato Dievo grožio, yra dvasiškai pavargę... Ką jiems pasakytų pastorius Džonatanas Edvardsas?
Dane’as davė šešis patarimus:
Visų pirma, jūs nesate nevykėlis. Todėl nurimkite. Mums visiems kartkartėmis būna liūdna.
Antra, jūsų slogi nuotaika ar abejingumo būsena Edvardsui nekeltų nerimo, kol ji neramina jus pačius. Jums neramu, nes jūs keliate klausimus. Kitaip tariant, Džonatanas Edvardsas labai giliai suvokė, ką reiškia atsinaujinti ir gimti iš naujo. Jis žinojo, kad neatgimusios širdies tie klausimai ir problemos nejaudintų (ir jūs tikriausiai šio interviu neskaitytumėte).
Trečia, Dievas nesprendžia apie jūsų gyvenimą pagal tai, kiek jūs žavitės ar nesižavite Dievo grožiu. Tiesą sakant, iš dalies Dievas ir žavi tuo, kad Jo tėviškas rūpestis ir meilė jums nepriklauso nuo to, kaip jūs tą Dievo grožį matote.
Ketvirta, jei jaučiatės išsekęs ir nenešate vaisių, nes jūs suvokiate, kad gyvenate nuodėmėje, ar tada galima ko kito tikėtis iš gyvenimo?
Penkta, jei esate Kristuje, vieną dieną atsigręšite atgal į šį sausą, nevaisingą, nelaimių kupiną gyvenimo periodą ir pamatysite, kaip visas susikaupęs šio pasaulio skausmas, kurį mes patiriame ir kuris kartais mus palaužia, bus perkeistas ir sunaikintas, ir tai taps mūsų galutinio švytėjimo, didybės ir šlovės dalimi. Todėl pakentėkite.
Šešta, skaitykite ir apmąstykite psalmes. Jos Biblijoje užrašytos tam, kad išsekę ir nevaisingi žmonės, kurie likę vieni nori tik palįsti po antklode ir gulėti, galvoja, kaip nusigerti, ar net mąsto apie savižudybę, nes gyvenime patiria didžiulį skausmą, turėtų ką pasakyti Dievui ir atgautų sveiką protą.
vertė Jurga Domarkaitė
_64x64_9de.jpg)
