.jpg)
Kas yra eneagrama?
Asmenybės eneagrama arba tiesiog eneagrama – tai priemonė, padedanti apibūdinti žmogaus asmenybę pagal devynis tarpusavyje susijusius asmenybės tipus. Eneagramos simbolis yra figūra, sudaryta iš trijų dalių: apskritimo, vidinio trikampio (jungiančio 3, 6 ir 9 tipus) ir netaisyklingos šešiakampės figūros (jungiančios 1, 4, 2, 8, 5, 7 tipus). Nors asmenybės klasifikavimo sistemos skiriasi, dažniausiai naudojama tokia tipologija:
1 tipas – reformatorius (racionalus idealistas: principingas, siekiantis tikslo, susivaldantis ir perfekcionistas)
2 tipas – pagalbininkas (rūpestingas, bendraujantis: atviras, dosnus, besistengiantis įtikti, pavydus)
3 tipas – tikslo siekėjas (siekiantis sėkmės, pragmatiškas: prisitaikantis, sektinas pavyzdys, entuziastas, siekiantis išlaikyti savo įvaizdį)
4 tipas – individualistas (jautrus, atsitraukiantis: ekspresyvus, dramatiškas, pasinėręs į save ir temperamentingas)
5 tipas – stebėtojas (rimtuolis mąstytojas: imlus, mėgstantis naujoves, paslaptingas ir atsiskyręs)
6 tipas – lojalistas (atsidavęs, siekiantis saugumo: įsitraukiantis, atsakingas, neramus ir įtarus)
7 tipas – entuziastas (užimtas, mėgstantis pramogas: spontaniškas, įvairius, lengvai išblaškomas, padrikas)
8 tipas – šauklys (stipri, dominuojanti asmenybė: pasitikintis savimi ryžtingas, valingas ir nevengiantis konfrontacijos)
9 tipas – taikdarys (lengvai bendraujantis, nepretenzingas: atviras kitiems, sugebantis paguosti, sukalbamas ir paslaugus)
Be to, greta pagrindinio tipo kiekvienam žmogui gali būti būdingos ir kitų tipų ypatybės – tokios antrinės ypatybės vadinamos „sparnu“, o asmuo gali būti apibūdinamas, pavyzdžiui, taip: 2 tipo su 3 tipo sparnu, sutrupintai 2w3.
Kokia eneagramos kilmė?
Kai kurie eneagramos šalininkai priskiria ją Dykumos Tėvams, kabalistams, sufijų mistikams, pitagoriečiams, chaldėjams ir kitoms senovės filosofų atšakoms. Visgi teiginiai apie senovinę šios sistemos kilmę niekada nebuvo pakankamai pagrįsti.
Eneagrama pirmą kartą buvo paminėta rusų okultisto P. D. Uspenskio (P. D. Ouspensky) raštuose, kuriuose šią sistemą jis priskyrė savo mokytojui, graikų ir armėnų kilmės okultistui Georgijui Gurdžijevui (Georges I. Gurdjieff). G. Gurdžijevas eneagramą laikė kosmoso simboliu, tačiau nesiejo jos su asmenybės tipais. Tai padarė kitas okultistas Óscaras Ichazo. Ichazo teigė, kad pavartojus narkotiko meskalino eneagramos sąsajas su asmenybės tipais jam atskleidė arkangelas Metratonas. Dar vienas okultistas – iš Čilės kilęs psichiatras ir Ichazo mokinys Claudio Naranjo – pirmasis devynis eneagramos taškus sujungė su devyniais pagrindiniais asmenybės tipais. (Be to, atrodo, kad būtent Naranjo susiejo Uspenskio ir Gurdžijevo minimą eneagramą su senoviniais šaltiniais).
XX a. aštuntajame dešimtmetyje Naranjo mokinai propagavo eneagramą įvairiose katalikų bendruomenėse, ypač linkusiose į mistiką ir kontempliaciją. Tarp šios sistemos šalininkų galima paminėti buvusį jėzuitą Doną Riso, pranciškoną Richardą Rohrą ir velionę vienuolę benediktinę Suzanne Zuercher. 1997 m. Riso įkūrė Eneagramos institutą, padėjusį pristatyti eneagramą platesnei auditorijai.
Kodėl kai kurie evangelikai taip žavisi eneagrama?
Nors katalikai jau kelis dešimtmečius išsako susirūpinimą dėl eneagramos (JAV Katalikų vyskupų konferencijos doktrinos komitetas 2000 m. paskelbė atitinkamą pareiškimą), pastaraisiais metais ji tapo populiari tarp evangelikų. Sunku tiksliai pasakyti, kodėl ši sistema staiga taip išpopuliarėjo, visgi galima išskirti keletą veiksnių. Visų pirma, tai nesudėtinga priemonė, leidžianti priskirti save tam tikrai grupei. Praėjusios amžiaus aštuntajame dešimtmetyje žmonės sakydavo „Aš esu svarstyklės“ – nurodydami savo zodiako ženklą. Dešimtajame dešimtmetyje tie patys žmonės mieliau apibūdindavo save, kaip, pavyzdžiui, INFJ, pagal Myers-Briggs asmenybės tipologiją. Kiekvienu atveju jie tiesiog ieškojo paprasto būdo perduoti kitiems informaciją apie savo asmenybę bei nustatyti kitų žmonių asmenybės bruožus.
Panašiai kaip Myers-Briggs sistema arba zodiako ženklai eneagrama leidžia glaustai perduoti nemažai informacijos apie savo asmenybę tiems, kurie naudojasi tuo pačiu kultūriniu kodu.
Antra, iškilo poreikis pakeisti Myers-Briggs sistemą. Eneagramos išpopuliarėjimas tarp evangelikų, atrodo, sutapo su Myers-Briggs sistemos populiarumo mažėjimu. Nors ši sistema vis dar dažnai taikoma įmonėse, plačioji visuomenė suprato, jog Myers-Briggs testai apskritai laikomi pseudomokslu, nes nėra įrodymų, kad patys testai arba klasifikacija būtų moksliškai pagrįsta.
Myers-Briggs sistemos kritikai dažnai pabrėžia, kad ji yra pernelyg supaprastinta ir nepakankamai patikima (pavyzdžiui, pakartotinai atlikę testą iki 50 proc. asmenų priskiriami kitam asmenybės tipui). Pasak vieno kritiko, „Myers-Briggs asmenybės įvertinimas įžvalgus ir pagrįstas tiek, kiek „BuzzFeed“ testas“ („BuzzFeed“ – populiarus smagių ir nerimtų testų portalas).
Taigi atrodo, kad eneagrama tiesiog užėmė laisvą Myers-Briggs sistemos vietą.
Trečias veiksnys – poreikis pažinti savo asmenybę. Dėl pokyčių visuomenėje žmonės vis auga poreikis sugebėti atpažinti, suprasti ir palaikyti santykius su įvairių tipų asmenybėmis. Pasak konfliktų sprendimo specialisto Billo Eddy:
„Mes nebeturime bendros asmeninės istorijos: šiandien žmonės tapo nepaprastai mobilūs, taigi tapome atskirų asmenybių visuomene. Kita vertus, turime būti greta kitų ir nuolat į savo gyvenimą kviečiame naujus žmones: mokykloje, darbe, einame į pasimatymus, samdome meistrus, jungiamės prie bažnyčių, savanorių grupių, investuojama, sportuojame.... Apie daugumą sutiktų žmonių beveik nieko nežinote. Nežinote jų reputacijos, ankstesnių santykių ir kitų dalykų – žinote tik tai, ką jie jums papasakoja apie save. Tačiau nežinant kito asmens istorijos iš karto nėra akivaizdu, kuo galite pasitikėti, o kuo – ne. Galbūt galite šį tą išsiaiškinti internete, tačiau ne visada galima tiksliai nustatyti, kokia informacija teisinga.“
Taigi kai kurie evangelikai mano, kad eneagrama gali būti naudinga, nes atveria asmenybę tų žmonių, su kuriais jie asmeniškai nėra daug bendravę, pavyzdžiui, naujai kuriamos bažnyčios narių.
Kodėl kai kurie evangelikai taip prieštarauja eneagramos naudojimui?
Evangelikai, kuriems patinka eneagrama, paprastai yra jaunesni ir nežino šios sistemos istorijos arba ją sumenkina. Jie mano, kad tai tiesiog dar vienas asmenybės testas, panašus į Myers-Briggs. Kita vertus, eneagramai prieštaraujantys evangelikai dažniausiai yra vyresni ir sieja ją su okultiniais arba katalikiškais dvasingumo judėjimais. Gali būti, kad knygas apie eneagramą jie pirmą kartą pamatė ezoterinei arba Naujojo amžiaus literatūrai skirtoje knygyno lentynoje (šiuo metu jas dažniau rasite prie savipagalbos ar psichologinės literatūros). Eneagramos simbolis taip pat primena pentagramą, kuri siejama su įvairiomis okultinėmis grupėmis, pradedant vikanais (kurie save vadina raganiais) ir baigiant satanistais.
Ar eneagrama tikslus ar naudingas asmenybės testas?
Įvertinti eneagramos patikimumą nelengva, nes paprasčiausiai nėra standartinio testo ar metodo suskirstyti asmenybę į tam tikrus tipus. Seniausios eneagramos formos grįstos savęs vertinimu, kai žmogus paprasčiausiai pasirinkdavo jo asmenybės tipą geriausiai atitinkantį skaičių. Nors kartais būdavo pridedamas trumpas klausimynas, klasifikacija pirmiausia buvo grindžiama savęs pažinimu. Kaip savo įtakingoje knygoje „Eneagramos supratimas“ („Understanding the Enneagram“) rašė Donas Riso, egzistuoja kelios praktinės taisyklės, padedančios nustatyti, ar „teisingai pasirinkome asmenybės tipą“:
„Jeigu jūsų pasirinktas tipas ne tik sužadina gilesnius jausmus, bet ir padeda suprasti tam tikrus savo asmenybės aspektus, kurių anksčiau nežinojote, greičiausiai tai yra jūsų tipas. Jeigu jūsų pasirinkimas paskatino užmegzti naujus ryšius arba pamatyti naujus modelius savyje ir savo santykiuose, tada tikriausiai tiksliai save įvertinote.“
Kitaip tariant, dauguma eneagramos testų grindžiami Barnumo efektu – psichologiniu reiškiniu, kai žmonės mano, kad konkretus asmenybės aprašymas taikomas būtent jiems (tinka labiau negu kitiems žmonėms), nepaisant to, kad aprašyme pateikta informacija iš tiesų tinka beveik kiekvienam. Pastaruoju metu buvo sukurta daugybė pažangių eneagramos testų, kuriems bandoma suteikti tam tikro moksliškumo. Visgi jų nauda abejotina, nes, panašiai kaip ir kalbant apie Myers-Briggs sistemą, skirtingi eneagramos testai dažnai duoda skirtingus rezultatus, rezultatai skiriasi ir pakartotinai atlikus tą patį testą.
Net patikimiausių eneagramos testų rezultatai greičiausiai gerokai priklauso nuo atsitiktinumo. Kadangi sudėtingiausiuose eneagramos testuose naudojami būdvardžiais pagrįsti leksiniai klausimynai, jie tiesiog susieja eneagramos numerį su pagrindiniais penkiais asmenybės bruožais.
Leksinė hipotezė – tai įtakinga, nors vis dar neišbandyta asmenybės teorijos idėja. Pagrindiniai jos teiginiai: a) ryškiausi ir bendraujant svarbiausi žmonių skirtumai galiausiai užkoduojami jų kalboje; ir b) kuo toks skirtumas svarbesnis, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus išreikštas vienu žodžiu. Kitaip tariant, atitinkamų tipų asmenybės sau apibūdinti dažniausiai vartoja tam tikrus būdvardžius (pavyzdžiui, „tylus“ arba „draugiškas“). Nustatę, kokie žmonės vartoja vienokius ar kitokius būdvardžius, galite išsiaiškinti jų asmenybės tipą.
Remdamiesi šia hipoteze, psichologai sudaro asmenybės testus, kuriuose yra daug būdvardžių, panašių į „tylus“ ir „draugiškas“, ir prašo asmenų įvertinti, ar jie jiems tinka, skalėje nuo vieno iki penkių. Remdamiesi statistinių duomenų analize mokslininkai nustatė, kad žmonės, vartojantys tam tikrus būdvardžius dažniau nei kitus, gali būti suskirstyti pagal „didžiojo penketo“ asmenybės bruožus: atvirumą naujoms patirtims, sąžiningumą, ekstravertiškumą, sukalbamumą ir neurotiškumą. (Prieštaringai vertinamas psichoanalitikas ir profesorius Jordanas Petersonas nufilmavo vaizdo įrašą, kuriame paaiškinama, kaip visa tai veikia).
Ar krikščionys turėtų naudoti eneagramą?
Nors pati eneagrama nėra senovinė, skirstyti žmones pagal asmenybės tipus mėginta maždaug nuo tų laikų, kai Nehemijas bandė atstatyti Jeruzalės sienas. Tuo laikotarpiu graikų gydytojas Hipokratas sukūrė protopsichologinę teoriją apie „keturis temperamentus“. Medicinos tėvas išskyrė keturis pagrindinius asmenybės tipus – sangvinišką, cholerišką, melancholišką ir flegmatišką – kurie, jo manymu, priklausė nuo keturių kūno skysčių: kraujo, flegmos, geltonosios ir juodosios tulžies.
Nors gydytojai nebeskirsto mūsų temperamento pagal kūno skysčius, mintis, kad mūsų asmenybes galima tipologizuoti, gyvuoja ir toliau. XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje populiarių romanų „Paliktieji“ („Left Behind“) bendraautorius Timas LaHaye pardavė milijoną egzempliorių knygos, kurioje rašoma, kad temperamentą vis dar geriausia klasifikuoti pagal Hipokrato pasiūlytą sistemą. Krikščionis ilgus amžius domėjosi įvairiomis asmenybės tipologijomis, taigi nenuostabu, kad evangelikams patrauklus ir naujausias jos variantas.
Vis dėlto kyla klausimas, ar neturėtume nerimauti dėl okultinių eneagramos ištakų.
Be abejo, turėtume sunerimti, kai eneagrama naudojama kaip tam tikra gnostinės numerologijos forma (taip elgiasi nemažai katalikų). Neturėtume tikėtis stebuklų iš priemonės, kuri, pasak jos kūrėjo, buvo jam perduota regėjime, ir tai padarė būtybė, įtartinai panaši į demoną.
Jeigu eneagrama naudojama tiesiog kaip diagnostikos ar asmenybės įvertinimo priemonė, problema tampa nebe tokia vienareikšmė. Nepaisant jos kilmės, eneagrama tam tikra prasme gali būti naudinga (ar bent jau nepavojinga). Sprendimą, ar verta ją naudoti, turėtume palikti kiekvieno krikščionio sąžinei.
Visgi reikėtų elgtis atsargiai ir eneagramos taikymą vertinti panašiai, kaip Paulius vertino stabams paaukotą mėsą (Rom 14, 14–23), t. y. žiūrėti, kad „silpnesni broliai“ dėl jos nesukluptų. Jeigu tokie žmonės gali imti manyti, jog su Naujojo amžiaus judėjimu susiję „savęs pažinimo“ įrankiai taip pat yra tinkami krikščionimis, turėtume visiškai jos atsisakyti.
„Jeigu eneagrama būtų tik dar viena tokio testo kaip „Kokios spalvos tavo parašiutas?“ arba „Stiprybių ieškiklis“ versija, būtų puiku, – rašė Kevinas DeYoungas. – Tačiau nuo pat sukūrimo (nesvarbu, kada tai įvyko), jai buvo priskiriama dvasinė prasmė. Ir čia slypi pavojus.“
Evangelikai, kurie nerimauja dėl eneagramos, tikriausiai turėtų mažiau jaudintis, nes greičiausiai po kelerių metų ji nugrims į užmarštį, kaip daugelis nekenksmingų užgaidų. Kita vertus, šia sistema susižavėję evangelikai galbūt turėtų susimąstyti, kodėl jie skiria tiek daug energijos priemonei, turinčiai maždaug tiek pat mokslinio pagrįstumo, kaip Hipokrato (ir Timo LaHayne) keturių kūno skysčių teorija.
Joe Carter yra portalo „The Gospel Coalition“ redaktorius, knygos „Gyvenimo ir tikėjimo praktinis vadovas tėvams“ („The Life and Faith Field Guide for Parents“), „NIIV Lifehacks“ Biblijos vertimo redaktorius ir knygos „Kaip ginčytis kaip Jėzus: didžiausio istorijoje bendravimo žinovo įtikinėjimo pamokos“ („How to Argue Like Jesus: Learning Persuasion from History’s Greatest Communicator“) bendraautoris. Jis taip pat yra McLeano Biblijos bažnyčios Arlingtono bendruomenės Virdžinijoje vykdomasis pastorius. Joe Carterio mintis galite sekti „Twitter“.
www.thegospelcoalition.org
