Bažnyčia turi būti savimi
Bažnyčia turėtų būti nauja Dievo visuomenė, Evangelijos įsikūnijimas, Dievo karalystės ženklas, pavyzdys, kaip atrodo žmonių bendruomenė, kuriai Jis maloningai vadovauja.
Kitaip tariant, Dievas siekia, kad Geroji Naujiena apie Jėzų Kristų būtų pateikiama regimai ir žodžiais, skelbiama „žodžiais ir darbais“. Visi mokytojai žino, kad žmonės daug lengviau išmoksta matydami ir patirdami, negu klausydamiesi. Tiksliau, žodžiai ir darbai, klausymas ir matymas, yra neatskiriami. Iš tiesų taip yra skelbiant Evangeliją. Žmonės turi patys išvysti, kad Evangelija, kurią pamokslaujame, mus pakeitė. Kaip sakė Johnas Poultonas, „krikščionys turi atrodyti taip, apie ką kalba. Pirmiausia kalba žmonės, o ne žodžiai ar idėjos. Iš esmės kalba žmogaus nuoširdumas“. Ir priešingai, jeigu mūsų gyvenimas prieštarauja žiniai, skelbsime nepatikimą Evangeliją. Evangelisto sąžiningumo stoka iš tikrųjų yra pati didžiausia evangelizacijos kliūtis.
Joks tekstas man nepadeda geriau suprasti, kaip tai siejasi su vietinės bažnyčios gyvenimu, negu 1 Jono 4, 12: „Dievo niekas niekada nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir Jo meilė mumyse tobula tampa.“ Dievas yra nematomas. Niekas niekada nėra Jo matęs. Visa, ką žmonės tėra matę, –
tai Jo šlovės šmėstelėjimas, Jo esybės šviesa.
Dievo neregimumas sukelia tikėjimui didelių keblumų. Tai kėlė keblumų žydams Senajame Testamente. [...] Su ta pačia neregimo Dievo problema susiduriame ir šiais laikais, ypač – mokslinėje visuomenėje užaugintas jaunimas. Jie yra išmokyti viską ištirti penkiomis juslėmis. Viską, ko negalima empiriškai ištirti, jiems liepta įtarti ar net atmesti. Tad kaip gali būti logiška tikėti neregimą Dievą? „Jei tik išvysime Jį, – sako jis, – patikėsime.“
Kaip savo paties neregimumo problemą išsprendė Dievas? Visų pirma, Jis pasiuntė į pasaulį savo Sūnų. „Dievo niekas niekada nėra matęs; tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė“ (Jn 1, 18). Dėl to Jėzus galėjo pasakyti: „Kas matė mane, matė Tėvą“, o Paulius – apibūdinti Jį kaip „neregimojo Dievo (regimą) atvaizdą“.
Į šiuos argumentus žmonės paprastai atsako: „Tai tikrai nuostabu, bet visa tai vyko beveik prieš du tūkstančius metų. Ar neregimas Dievas apsireiškia regimai šiais laikais?“ Apsireiškia. „Dievo niekas niekada nėra matęs“, – šią laiško eilutę Jonas pradeda lygiai tokiu pačiu sakiniu, kokį pavartojo evangelijos prologe, tačiau baigia ją kitaip. Evangelijoje rašė, kad „viengimis Sūnus <...> Jį apreiškė“, o laiške – „jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir Jo meilė mumyse tobula tampa.“ Kadangi Jonas sąmoningai pakartoja tą patį sakinį, tai reiškia tik viena: neregimas Dievas, kartą regimai apsireiškęs Kristuje, dabar regimai apsireiškia krikščionyse, jei mylime vieni kitus.
Dievas yra meilė pačia savo esybe ir apreiškė savo meilę, dovanodamas savo Sūnų, kad Jis gyventų ir mirtų už mus. Dabar Jis mus kviečia būti meilės bendruomene: mylėti vieni kitus kaip savo šeimos narius – ypač nepaisant amžiaus ir lyties, rasės ir padėties – ir mylėti Jo mylimą susvetimėjusį, alkaną, skurstantį ir kenčiantį pasaulį. Dievas šiandien regimai apsireiškia per mūsų meilės stiprumą.
Neįmanoma sąžiningai skelbti Dievo meilės Evangelijos, jei patys jos nerodome mylėdami vieni kitus. Tikriausiai niekas nekenkia Kristaus liudijimui labiau už bažnyčią, kurią skaldo pavydas, konkurencija, apkalbos ir pyktis arba kuri rūpinasi tik savimi. Tokios bažnyčios turi atsinaujinti meile. Kaip parašyta vienos iš 1978 m. Lambeto konferencijos grupių ataskaitoje: „Misija be atsinaujinimo yra veidmainystė.“ Tik mums mylint vieni kitus pasaulis patikės, kad Jėzus yra Kristus, o mes – Jo mokiniai.“
-
Tokios yra keturios pagrindinės Evangelijos skelbimo per vietinę bažnyčią sąlygos. Pirma, suvokdama savo dvigubą tapatybę, bažnyčia turi aiškai suprasti save (teologiškai). Antra, puoselėdama dvigubą tapatybę, atspindinčią misijos strategiją, ji turi organizuotis (struktūriškai). Trečia, tiksliai pagal Raštą ir aktualiai šiuolaikiniam pasauliui išsakydama Evangeliją, ji turi išreikšti savo (žodžiu). Ir ketvirta, ji turi būti savimi (moraliai ir dvasiškai), visiškai pasikeisdama į meilės bendruomenę, kad per ją neregimas Dievas vėl regimai apsireikštų pasauliui.
Iš John Stott knygos „Šiuolaikinis krikščionis“
_64x64_9de.jpg)
