Įstatymo malonė

Būdami išgelbėti daug kalbame apie tai, jog esame išgelbėti iš malonės, ne dėl mūsų gerų darbų ar paklusnumo Įstatymui. Kaip apaštalas Pauliaus ir sako: esame ne įstatymo, bet malonės valdžioje (Rom 6, 15). Bet mes esame įpareigoti paklusti Dievo valiai, kaip parašyta Dievo žodyje. Tad ką tai reiškia? Ar mes vis tiek turime paklusti ir Įstatymui? Žinoma.

Būti „įstatymo valdžioje reiškia ne tik paklusti Įstatymui, bet ir pasikliauti Įstatymu. Laiške galatams skaitome: Visi, kurie remiasi įstatymo darbais, yra prakeikimo galioje, nes parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris nuolatos nesilaiko visko, kas įstatymo knygoje parašyta, ir to nevykdo.“ Kad įstatymu niekas neišteisinamas Dievo akyse, aišku, nes „teisusis gyvens tikėjimu“ (Gal 3, 10–11). Kai manome, kad Dievo palankumą galime laimėti dėl savo moralinių įsitikinimų ar paklusnumo, mus užgula sunki našta, tuomet mes iš tiesų atsiduriame „Įstatymo valdžioje, po Įstatymu. Bet kai mes suprantame, kad Jėzus išpildė Įstatymą dėl mūsų ir už mus, ir dabar, visi kurie tikime, esame saugūs ir Dievo mylimi, tuomet mes natūraliai norime džiaugtis, pažinti ir gėrėtis Tuo, kuris tai padarė. Kaip mums pasiekti tokį supratimą? Atsigręžti į Įstatymą!

Štai, ką apie tai rašo apaštalas Paulius. Jis, nebūdamas „Įstatymo valdžioje, sako: pats būdamas ne be Dievo įstatymo, bet surištas Kristaus įstatymu (1 Kor 9, 21). Nors jis nebuvo „Įstatymo valdžioje (jis nesiekė vykdydamas Įstatymą pelnyti išgelbėjimo), dabar jis yra išlaisvintas ir mato Dievo įstatymo, išsipildančio Kristuje, grožį ir paklūsta jam, parodydamas meilę savo Gelbėtojui. Kaip viskas veikia?
 

Pirma, priimame Dievo įstatymą, kad geriau suprastume, koks iš tiesų yra mūsų Dievas.

Kunigų knygos 19 skyrius yra nuostabus dėl dviejų dalykų: jame išvardinta dešimt Dievo įsakymų ir jie apibendrinami paliepimu: „Mylėkite savo artimą kaip patys save.“ Tai atskleidžia, jog Dievo įstatymai nebuvo skirti tam, kad visi laikytųsi ritualų, bet jais buvo apibrėžti svarbiausi dalykai, su kuriais susiduriama kasdieniame gyvenime.

Kun 19, 2 Dievas pristato savo įsakymų esmę: Būkite šventi, nes, Aš, Viešpats, Jūsų Dievas, esu šventas. Šiais žodžiais Dievas sako: Jeigu norite sužinoti, koks Aš iš tiesų esu, ką Aš myliu ir ko nekenčiu, jeigu norite pažinti mano širdį ir tapti tokie kaip Aš, pakluskite mano Įstatymui.“
 

Antra, mes paklūstame Dievo įstatymui, kad pažintume patys save.

Pakartoto Įstatymo knygoje skaitome: <...> ko Viešpats, tavo Dievas, iš tavęs reikalauja? Tik, kad bijotum Viešpaties, savo Dievo, vaikščiotum Jo keliais, Jį mylėtum ir Jam tarnautum visa savo širdimi ir visa savo siela; kad laikytumeisi Viešpaties įsakymų ir įstatymų, kuriuos tau šiandien skelbiu tavo labui (Įst 10, 1213). Matome, kad Dievo įstatymas yra malonės dovana, pamatas žmonijos gyvavimui. Tai nėra tik įnoringos dievybės „verslo plano“ dalis.

Dievo įstatymas labai paprastai parodo, kam buvo sukurtas žmogus – garbinti Dievą, mylėti artimą kaip save pačius, sakyti tiesą, laikytis pažadų, viską atleisti, elgtis pagal sąžinę. Kai nepaklūstame įsakymams, elgiamės priešingai savo prigimčiai ir nesame laimingi. Nepaklusnumas Dievui sukelia įtampą, o po to ateina ir griūtis.
 

Trečia, suprantame, kad Kristus išpildė Dievo įstatymą.

Tai reiškia du dalykus. Vieną dalyką mes jau paminėjome. Kristus visiškai išpildė įstatymo reikalavimus vietoje mūsų, taigi, kai Jis prisiėmė kaltę už mūsų nuodėmes, mes galime gauti palaiminimą, kurio vertas Jo teisumas: Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (2 Kor 5, 21). Žinoma, mes suprantame, kad daugelis Senajame Testamente minimų Įstatymo reikalavimų mums, kaip tikintiesiems, šiandien netaikomi. Nuo tada, kai Jėzus yra Aukščiausiasis Kunigas, Šventykla ir Auka, mums nebereikia laikytis įsakymų dėl apeigų ir kitų paliepimų, susijusių su tinkamu ritualų atlikimu.

Dabar visų tautų krikščionys yra Dievo šeimos nariai, ir Dievo bendruomenė jau nebepriklauso nuo vienos tautos teokratinės valdžios. Ir civiliniai santykiai jau nebesprendžiami, vadovaujantis Senojo Testamento normomis. Senajame Testamente už svetimavimą buvo baudžiama mirtimi, bet Naujajame Testamente tai sprendžiama pasitelkiant pamokymus ir drausminimą bažnyčioje (1 Kor 6–7).
 

Ketvirta, suprantame, kad „skausmingosios“ Įstatymo dalies, apkaltinimo, tikslas šlovingi dalykai.

Kai mes suvokiame, kokio gyvenimo iš mūsų reikalauja Įstatymas, gali apimti baimė. Kalno pamoksle Jėzus išdėsto Dešimt įsakymų ir parodo mums, kaip turėtume žvelgti į pasaulį, – turime būti šviesa ir druska, tarnauti savo bendruomenei, matyti jos poreikius.

Jis parodo mums, jog jeigu mes niekinsime ar ignoruosime savo kaimynus, vadindami juos kvailiais“, šie žodžiai bus įžeidimas jų Kūrėjui, pagal kurio atvaizdą jie ir buvo sukurti. Jis moko mus niekada nežiūrėti į kitą su geiduliu, bet siekti skaistumo ir gyventi tyrai. Jėzus primygtinai prašo atkreipti dėmesį į tai, ką mes kalbame, tarsi kasdien stotume prieš teismą ir turėtume atsakyti už savo žodžius.

Mums įsakyta atleisti ir mylėti savo priešus, nesiekti keršto, bet atsukti kitą skruostą. Esame raginami šelpti vargšus, nesitikint užtai atpildo ar plojimų. Esame pašaukti tarnauti savo pinigais kitiems ir puoselėti savo maldos gyvenimą. Mes nesame paskirti būti kitų teisėjais ar kaltintojais ir esame kviečiami gyventi nesibaiminant dėl rytdienos.

Vienas pastorius, perskaitęs Evangelijos pagal Matą 5 skyriaus 7 eilutę – Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo, – pasakė: „Dieve, gelbėk mus nuo Kalno pamokslo!“ Jeigu įsiklausysite į visus Dievo įstatymo paliepimus, pasijausite nuogi ir neapsaugoti, sugėdinti ir bejėgiai ir sieksite Dievo malonės. Todėl apaštalas Paulius Laiške romiečiams sako, kad nors Įstatymas yra pražūtingas (nuvedė mane į mirtį, Rom 7, 9–11), vis dėl to jis šventas, teisingas ir geras (Rom 7, 12. 14), o jo darbas galiausiai yra maloningas (Rom 7, 7). Todėl įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad būtume tikėjimu išteisinti (Gal 3, 24).
 

Penkta, atsigręžiame į Dievo įstatymą tam, kad suvoktume, ką reiškia mylėti kitus mūsų kasdieniniame ir visuomeniniame gyvenime.

Teko studijuoti discipliną, kuri vadinosi Situacijų etika ji neigė Bibliją ir jos įstatymus kaip pernelyg griežtus. Mes buvome mokomi kasdien veikti iš meilės ir per meilę, kad kiekvienam asmeniui būtų gera gyventi. Bet kyla klausimas: Iš kur mes galime žinoti, kas kitam yra geriausia? Ar gyvenimas kartu iki santuokos yra geras ar blogas dalykas jam ar jai? Kaip mes galime žinoti? Įstatymas yra duotas tam, kad suprastume Dievą, Jo požiūrį: „Jeigu nori mylėti kitus, elkis taip, nes Aš sukūriau žmones ir žinau, kas jiems yra geriausia. Todėl Paulius ir rašė: Juk įsakymai: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, neteisingai neliudyk, negeisk“ ir kiti, yra sutraukti į šį posakį: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Meilė nedaro blogo artimui. Todėl meilė – įstatymo išpildymas (Rom 13, 9–10).

Dievo įstatymas krikščionims yra tarsi gairės ne tik puoselėjant asmeninius santykius, bet ir siekiant platesnių tikslų – kad visuomenėje būtų daugiau teisingumo ir malonės. Ko žmonėms reikia? Kaip pataisyti žmogų, padėti jam, nesumenkinant jo savigarbos? Įstatymas suteikia krikščionims informacijos ir politiniais bei socialiniais klausimais.
 

Galiausiai, mes atsigręžiame į Dievo įstatymą, nes kartais tam tikrus dalykus turime daryti tik todėl, kad taip sako Dievas.

Edeno sode Dievas pasakė Adomui ir Ievai nevalgyti vieno medžio vaisių, tačiau niekuomet nepasakė kodėl. Kai kurie iš mūsų galime laikytis tam tikrų taisyklių, jei tik žinome tikslias priežastis, kodėl tai reikia daryti, kaip tai paveiks mus ir kt. Bet, mano manymu, Dievas Adomui ir Ievai pasakė: „Pakluskite įsakymui ne todėl, kad suprantate priežastis ir pasekmes, bet tiesiog pripažindami, kad Aš esu jūsų Dievas. Jie suklupo, bet mes kiekvienas turime galimybę kasdien tai išpildyti.

Pakluskime Dievo valiai ne todėl, kad tai įdomu (tai neišvengiamai bus puikus nuotykis), ne todėl, kad tai patenkins mūsų poreikius (nors tai bus smagu), ne todėl, kad suprantame, jog tai išmintinga (nors viskas tikrai taps kur kas aiškiau). Pakluskime, nes Jis yra mūsų Dievas ir Gelbėtojas, ne mes. Pakluskime, nes tai Viešpaties įstatymas. Ir jeigu elgsimės pagal Jo valią paklusime Jam net mažuose dalykuose, mes pažinsime Dievą, pažinsime save, patirsime Dievo malonę, mylėsime šalia esančius ir tiesiog pagerbsime Jį kaip Dievą. Juk tai iš tiesų puikus sandoris.

 

www.timothykeller.com

vertė Jurgita Ratautienė

Bendrinti: