Kenčiantieji dažnai klausia: „Ko Dievas nori mane išmokyti per šiuos sunkumus?“ Dažnai ir jų draugai sako: „Dievas turbūt nori tave kai ko pamokyti...“
Paprastai tokie klausimai yra naudingi. Kančia yra sunki ir paini, o kartais atrodo beprasmiška, todėl natūralu ir sveika ieškoti pamokų, kurias reikia išmokti. Taip pat tiesa, kad Dievas maloningai panaudoja išbandymus, jog mūsų gyvenimas duotų saldžių vaisių, ir dažnai pasitelkia sudėtingas aplinkybes, kad išmokytų mus vertingiausių gyvenimo pamokų: Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte (Jok 1, 2–4). Malda „Viešpatie, mokyk ir augink mane per šį išbandymą“ visada mums naudinga, o Dievui yra brangi.
Vis dėlto kyla pavojus sumenkinti kančias iki „pamokos, kurią reikia išmokti“, tikint (arba perduodant kitiems), kad Dievas leido mums kentėti, norėdamas tik perduoti pataisymą, mus koreguojančią žinią. Su tokiu mąstymu gali būti susijusios kelios problemos.
1. Tai ne bibliška.
Apsvarstykite du žinomus biblinius kančios pavyzdžius – Jobo kančią ir Jėzaus kančią. Pačioje Jobo knygos pradžioje nerašoma: „Jobas vaikščiojo nepaklusdamas Dievui, todėl Dievas siuntė jam kančių, kad jį pamokytų.“ Ne, atvirkščiai, sakoma, kad Jobas buvo „tobulas ir teisus vyras, [kuris] bijojo Dievo ir vengė pikto“ (Job 1, 1), ir Dievas leido velniui mėginti Jobą, tikėdamas, kad ir kančių prispaustas Jobas įrodys savo nuoširdumą (Job 1, 8–12). Jei visgi Jobo kančios turėjo ką nors pamokyti, tai mokinys, kurį reikia taisyti, buvo ne Jobas, o šėtonas (Job 1, 6–12).
Jėzus Kristus patyrė didžiausią kančią žmonijos istorijoje. Tačiau Kristaus kančios tikslas buvo ne ko nors jį pamokyti, bet atvesti nusidėjėlius pas Dievą: Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą (1 Pt 3, 18).
Iš Dievo gerumo ir Jobas, ir Jėzus kai ko išmoko per savo kančias, bet nė vienu atveju Biblija nesumenkina kančios tikslo iki pamokos kenčiančiam žmogui (žr. Job 42, 1–6: Jobas atsakė Viešpačiui, tardamas: „Žinau, kad Tu esi Visagalis; niekas nesutrukdys Tau padaryti, ką sumanei. Kas paniekina patarimą, neturėdamas supratimo? Aš kalbėjau tai, ko nesuprantu, kas man per daug nuostabu ir nežinoma. Paklausyk, ir aš kalbėsiu, aš klausiu, o Tu man atsakyk. Anksčiau savo ausimis girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave. Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose.“; Hbr 5, 8: Nors būdamas Sūnus, Jis per savo kentėjimus išmoko paklusnumo).
2. Taip galima neteisingai pasmerkti kenčiančius.
Jei per greitai klausiame: „Ko Dievas nori išmokyti tave per šią kančią?“, ant kenčiančiojo pečių galime uždėti bereikalingą jungą. Tai padidina kaltės jausmą, jei kenčiantis asmuo dar „neišsiaiškino, ko Dievas nori jį pamokyti“, ir tai gali reikšti, kad pats asmuo yra kaltas dėl savo kančių:
- „Galbūt, jei nebūtum per daug aukštinusi motinystės, Dievas nebūtų leidęs tau patirti persileidimo.“
- „Galbūt, jei nebūtum taip garbinęs savo karjeros, Dievas nebūtų leidęs tau prarasti darbo.“
- „Galbūt, jei būtum buvęs geresnis krikščionis, Dievui nereikėtų tavęs mokyti tokių pamokų.“
Biblija moko, kad visos kančios yra nuodėmės pasekmė (Rom 5, 12: Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo), bet ne visos kančios yra asmeninės nuodėmės pasekmė. (Jn 9, 2–3: Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė aklas?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet dėl to, kad jame apsireikštų Dievo darbai.“) Kaltinti, kad asmuo kenčia dėl savo nuodėmės, dažnai yra įžūlu, dažniausiai nenaudinga ir beveik visada – per daug supaprastinta.
Visgi paklausti artimųjų, ko Dievas juos moko, jiems einant per kančių slėnį, gali būti naudinga ir net gali juos padrąsinti, tačiau būkime atsargūs ir nepakliūkime į spąstus, į kuriuos pateko Jobo draugai, – nesakykime, kad vienintelė priežastis, dėl kurios jis ar ji kenčia, yra tai, kad Dievas nori jį ar ją pamokyti dėl tam tikros nuodėmės.
3. Toks mąstymas veda klestėjimo evangelijos link.
Turbūt girdėjote tokių ar panašių istorijų:
- „Man nepatiko būti netekėjusiai. Bet tada supratau, kad Dievas bando mane ir nori išmokyti pasitenkinti savo vienišumu. Kai šią pamoką išmokau, Dievas į mano gyvenimą atsiuntė Džefą!“ (#tikra meilė)
- „Visada gyvenau nuo algos iki algos. Bet tada supratau, kad Dievas mane bando ir nori išmokyti aukoti daugiau nei dešimtinę ir negarbinti pinigų. Kai išmokau šią pamoką, Dievas mane palaimino – gavau svajonių darbą ir uždirbu daugiau, nei kada nors įsivaizdavau!“ (Efeziečiams 3, 20).
Aš šlovinu Dievą už pamokas, kurias šie žmonės išmoko, tačiau tikrai ne visi gali pasakyti: „Išmokau pamoką, o paskui buvau palaimintas“, ir tai tikrai nėra pažadėta Šventajame Rašte.
Nesvarbu, tyčia ar ne, šios istorijos gali perduoti klausytojams žalingą žinią: „Ar pagalvojote, jog kenčiate dėl to, kad galbūt dar neišmokote pamokos?“ Pamokyti šios subtilios klestėjimo evangelijos galime pradėti viltis išmoktomis pamokomis, o ne Jėzumi. Mes viliamės, kad pasveiksime elgdamiesi vienaip ar kitaip, o ne pasikliaudami Dievo malone. Mūsų gelbėtoju gali tapti išmokta pamoka, o ne Viešpats.
4. Tai sumenkina mūsų žmogiškąją prigimtį.
Mąstydami apie kančios temą, turime prisiminti, kad iš prigimties esame silpni ir riboti, ir tik Dievas turi beribę išmintį ir supratimą: Mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai – ne jūsų keliai, – sako Viešpats. – Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukščiau už jūsų kelius ir mano mintys – už jūsų mintis (Iz 55, 8–9). Šiame gyvenime mes iki galo turbūt ir nesuprasime, kodėl Dievas leidžia mums patirti tam tikrus sunkumus. Kančios negalima iki galo paaiškinti, jos negalima ir sumenkinti tik iki naudingos pamokos.
Kai kenčiame, nereikia stengtis visko išsiaiškinti – tai visada bus beprasmis užsiėmimas. Tai, kad tu nežinai, kodėl Dievas leido patirti tam tikrus sunkumus, nereiškia, kad darai kažką negerai; tai paprasčiausiai reiškia, kad tu nesi Dievas.
Kai esame šalia kenčiančio žmogaus, svarbu ne padėti jam ar jai viską išsiaiškinti, o tiesiog būti šalia to asmens, jį padrąsinti ir priminti apie Dievą ir Jo pažadus.
5. Tai gali klaidingai vaizduoti Dievą.
Jei kentėdami nusigręšime nuo Dievo malonės, galime pradėti matyti Dievą kaip žiaurų tėvą, kuris palieka savo vaiką ir sako: „Grįšiu, kai išmoksi šią pamoką.“ Tai visiškai priešinga tam, ką apie Dievą liudija Šventasis Raštas.
Dievas nežaidžia su tavimi žaidimų. Jis neįmeta tavęs į požemį ir nežiūri, ar tau pavyks atrasti kodą ir išspręsti jo paslėptą uždavinį. Jis neatsitraukia ir nesulaiko savo gerumo, laukdamas, kol išmoksi pamoką.
Jėzus nesišaipo iš kenčiančiųjų, kai šie bejėgiškai mosuoja, kęsdami skausmą, sakydamas: „Susiimk!“ Ne, Jis ateina pas mus į mūsų kančios slėnį ir sako: „Leisk man suteikti tau prieglobstį.“ Kaip sakė Danas Ortlundas: „Norint ateiti pas Viešpatį, nereikia peržengti net minimalios kartelės [ar išmokti kokios nors pamokos]. Kristus yra arti tų, kurie kenčia ar yra žlugę.“
Netiesa, kad Kristus nekreiptų dėmesio į tavo kančią. Jis nenusivylė tavimi dėl to, kad tu ne viską išsiaiškinai. Jis nelaukia tavo ataskaitos apie išmoktas skausmingas pamokas, kad apgaubtų savo artumu ir malone. Jis tiesiog nori, kad tu atsiduotum į Jo mylinčias rankas.
Mūsų Gelbėtojas mus užjaučia ir yra su mumis, kai mes kenčiame, Jis liūdi kartu su mumis ir mūsų kančias paverčia į gera – dažnai per sunkumus išmokydamas vertingų pamokų. Džiaukimės šiomis pamokomis, prisimindami, kad Dievo tikslai mums išgyvenant kančias yra daug svarbesni nei pamokos ir kad vieną dieną Kristus sugrįš mūsų išgelbėti, išgydyti ir visiškai išvaduoti mus iš kančių – amžiams.
vertė Žaneta Martingale
_64x64_9de.jpg)
