Kai tu padarei viską...

Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktą dieną pasipriešinti ir, visa atlaikę, išstovėti (Ef 6, 13).

Niekada nepagalvojau, kad mano gyvenimas gali pasisukti tokia linkme, kad gali tekti patirti tai, ką išgyvenau per paskutinį dešimtmetį.

Prieš dešimt metų nebuvo jokios priežasties baimintis, kad gali tekti susidurti su tokia baisia liga kaip vėžys, mat nebuvau girdėjęs, kad kas mūsų šeimoje sirgtų šia klastinga liga. Tačiau paskutiniuosius aštuonerius metus aš kovoju itin varginančią kovą su limfoma. Pagrindinis mano ginklas visuomet buvo malda, tačiau teko išmėginti ir daugybę įvairių tradicinių ir netradicinių gydymo būdų. Išmėginau daugybę gydymo metodų, išgyvenau keletą nuostabių Dievo aplankymų, tris kartus girdėjau, kad vėžinių ląstelių organizme nerasta, tačiau vėžys vėl sugrįždavo, pažeidęs kitus organus...

Būsiu atviras: nežinau, ar mano paties susirėmimas su vėžiu galėjo paruošti mane priimti tuos praradimus, kurie laukė manęs beveik visose mano gyvenimo sferose: tiek asmeniniame gyvenime, tiek tarnavime.

Bėdos po vieną nevaikšto?

Netrukus po to, kai aš pradėjau kovoti dėl savo gyvybės, vėžį diagnozavo ir mano mylimai, 32 metų žmonai Anai. Po to, kai jai buvo atlikta operacija ir pašalintas ligos židinys, mes vylėmės, kad ji įveikė šį „žvėrį" ir tikėjomės, kad Viešpats gali atkurti kūno dalis. Ji nepaliaujamai siekė išgydymo ir, mano nuomone, kovojo stipriau nei aš. Tačiau vėžys jos organizme išplito, apimdamas kelias kitas organų sistemas...

Nors viskas pakrypo tokia linkme, iš Anos veido niekada neišnyko šypsena, jokie negatyvūs žodžiai nerasdavo atgarsio jos širdy, ji nė akimirkai nepaliovė mylėti Dievą. Ji nesitraukė nuo Dievo žodžio, gyveno slaptą maldos gyvenimą ir nebijojo susigrumti su priešu.

Mes kartu kovojome sunkią kovą. Meldėmės, pasninkavome, išpažindavome, ką sako Raštas, šlovinome Viešpatį, dalyvaudavome Viešpaties Vakarienėje, buvome ištikimi vietinės bažnyčios nariai ir nepaliovėme tikėti stebuklais... Mes buvome patyrę keletą stebuklų ir matėme, kaip Šventosios Dvasios dovanos, veikusios mūsų gyvenime, palaimindavo ir kitus žmones. Mes troškome ir darėme viską, kad pergalingai pasiektume kitą krantą. Mes ieškojome ir stengėmės užtrenkti bet kokias nors kiek velniui pravertas duris mūsų giminėje... Tačiau kova tik įsišėlo...

Mes laikėmės plataus požiūrio - tokio laikaus ir dabar. Mėginome derinti geriausius gydymo metodus, priėmėme patarimus ir prašėme melstis tuos, kurių tarnavime veikė išgydymų ir stebuklų darymo dovanos. Mes derinome tradicinę ir alternatyviąją mediciną, derinome maisto produktus, šlovinome ir garbinome Dievą.

Bažnyčių vyresnieji dėjo ant mūsų rankas, už mus meldėsi ir mus užtarė pasaulinio maldos judėjimo dalyviai... Tačiau kova nelengvėjo...

Mes ištikimai laikėmės santuokos įžadų ir buvome ištikimi Viešpačiui. Nesakau, kad mes - tobuli. Ne, aš nesu tobulas. Kaip ir visi tikintieji, aš tikiu malone per Kristaus auką Golgotoje. Ir aš žinau, kad mes su žmona padarėme viską, ką galėjome, ir pasitikėjome Viešpačiu, kad Jis padarys tai, ko mes negalim padaryti. Visgi kova tik stiprėjo...

Kokie mūsų kovų rezultatai? 2008 metų rugsėjo 15-ąją, po 4 metų kovos su vėžiu, mano brangi žmona išėjo amžinojon Karalystėn, vadinamon dangumi. Dėkui Dievui už dangų! Mes esame atskirti tik laikinai!

Visgi aš negaliu pasakyti, kodėl man pavyko, o jai - ne... Ji, mano žmona, buvo puiki Viešpaties kovotoja. Tiek aš, tiek vaikai nepaprastai jos ilgimės...

Lyg druska ant žaizdos

Susitaikyti su žmonos mirtimi man buvo labai sunku. Sielvartaudamas dėl žmonos netekties ir vis dar kovodamas su vėžiu, sulaukiau dar vieno smūgio - išseko asmeniniai ir tarnavimo finansai. Sužinojome, kad ¾ kas mėnesį mūsų tarnavimui aukojusių žmonių daugiau nebeaukoja... Dėl gydymo išlaidų, kurių neapmokėjo sveikatos draudimas, ir kitų nenumatytų komplikacijų, atsirado didelė skola. Prieš tai man pavykdavo visas sąskaitas apmokėti laiku, ir viskas vykdavo sklandžiai. Dabar aš stengiuosi kaip nors išlipti iš skolų ir atsistoti ant kojų.

Ir susikaupus didelėms sąskaitoms, aš tęsiau kovoti su vėžiu ir siekiau pasinaudoti kiekviena galimybe jį įveikti. 2009 m. spalio 7 d. mane pasiekė žinia, kad 5x8 cm piktybinis auglys netoli skrandžio ištirpo ir visos vėžinės ląstelės mano kūne sunaikintos. Šlovė Viešpačiui! Aš dėkoju Dievui už man suteiktą dar vieną galimybę gyventi. Tačiau realybė nėra itin žavinti: aš esu išgyventi siekiantis našlys, mano 4 stebuklingi vaikai nebeturi senelių ir mamos, o jų tėtis pats kovoja dėl gyvybės...

Savo kovoje aš nesu vienas. Siaučiant šioms audroms šalia manęs visuomet buvo tikinčiųjų. Kai kuriems šis įtemptas laikas sukėlė daug klausimų.

Iškylantys klausimai

Kuo aš nusipelniau viso šito? - pastarąjį dešimtmetį mano gyvenime siautusių audrų metu šis klausimas dažniausiai skambėjo mano galvoje. Aš nuo jaunystės gyvenu stengdamasis patikti Viešpačiui. Jėzus yra artimiausias mano draugas ir bendrakeleivis nuo jaunystės. Vos baigęs koledžą, 1974-aisiais, aš pradėjau tarnauti. Aš branginau man suteiktą šviesą ir kaip Kristaus ambasadorius niekada neatsitraukiau nuo Tiesos.

Kodėl aš? Kodėl mano šeima? Kartais jaučiausi kaip Jobas. Susipažinau ir su keliais gera norinčiais „Jobo draugais", kurių kiekvienas išsakydavo savo mintis, kodėl mes susiduriame su tokiais sunkumais: tikriausiai todėl, kad neteisingai meldžiamės prieš tam tikras tamsos jėgas ar neturime pakankamai tikėjimo. Kai kas man priekaištavo, kad aš ignoruoju Dievo žodį, kalbantį apie išgydymus, kiti manė, kad su tokiom didelėm problemom mūsų šeima susiduria todėl, kad mes užtariame Izraelį. Treti manė, kad mes slepiame nuodėmę ir, jei tik iškeltume tai į šviesą, sunkumai pasitrauktų...

Žmonės atnešdavo mums įvairių mikstūrų, siūlė natūralių vaistų... Aš supratau, kad jie rūpinasi mumis ir tikrai nori mums padėti. Tačiau tiesa yra tokia: aš žymiai labiau nei jie norėjau, kad mūsų problemos baigtųsi...

Man teko išmokti mylėti šiuos gera linkinčius žmones, lavinant savo atsidavimą ir pasišventimą Jėzui. Visi išbandymai ir kitų žmonių pastangos mums padėti, nors mes to ir neprašėme, suteikė man galimybę mokytis visa širdimi pasitikėti Viešpačiu ir nesiremti savo supratimu (Pat 3, 5).

Išmoktos pamokos

Jei tektų viską išgyventi iš naujo, norėčiau šiek tiek pakeisti savo ir žmonos požiūrį. Ilgiau sėdėčiau su Ana supamame krėsle mūsų verandoje, gerdamas žalią arbatą ir džiaugdamasis Dievu ir gamta. Tiesiog sėdėčiau ir ilsėčiaus. Iš savo onkologo išmokau, kad kiekviena diena yra Dievo dovana.

Aš esu dėkingas už šiandien dieną. Nepriimu to, kaip savaime suprantamo dalyko, nenoriu ir ignoruoti skausmo, kurį teko išgyventi siaučiant šioms audroms. Aš vis dar siekiu pažangos. Vis dar viliuosi savo mylimu Jėzumi ir kiekvieną dieną mokausi, tačiau žinau, kad galiu su jumis pasidalyti keletu labai svarbių principų, kurie lyg inkarai padėjo mano laivui išlikti.

1. Dievas yra geras - visais laikais! Tai yra visų svarbiausia tiesa. Aš tikiu ir garsiai išpažįstu: Viešpats yra geras ir gailestingas visiems savo kūriniams (Ps 145, 9). Jei norite savo gyvenime vienoj ar kitoj srity matyti pergalę, tai turi būti viena iš pamatinių tiesų jūsų širdyje. Visa kita sukasi apie šią tiesą. Visada atmink: Jėzus vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su Juo (Apd 10, 38). Jis yra vakar, šiandien ir per amžius toks pats, ir Jis visada daro gera (Hbr 13, 8).

2. Mylintiems Dievą, visa išeina į gera. Laiške romiečiams Paulius be kompromisų skelbia: mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems (Rom 8, 28). Ši eilutė skirta ne tik „kažkur ten" esantiems išskirtiniams žmonėms, ji skirta tau ir man! Atkreipkite dėmesį - šioje eilutėje nėra sakoma: „Viskas yra gerai" arba „Dievas yra visa ko priežastis". Tačiau kažkokiu stebuklingu būdu net mūsų nesėkmes, laikiną nusivylimą ir nesėkmingai susiklosčiusias aplinkybes Dievas gali paversti į gera. Kai mes pasitikime Juo, Jis priverčia viską veikti taip, kad tai išeitų į gera. Tokį Jėzų aš pažįstu.

3. Neprarask vilties, vilkis didelių dalykų. Aš nesiliauju melstis už ligonius, nors ne visi, už kuriuos meldžiuosi, pasveiksta. Aš nenustosiu skelbti Gerosios naujienos apie Karalystę, nors ne visi patiki gelbstinčia žinia.
Užslinkus tamsiems debesims, neabejok tuo, kas buvo apreikšta šviesoje. Susidūrę su kliūtimis, nenuleiskite kartelės. Nepraraskite vilties ir pasitikėkite Dievu!

4. Pasitikėk patikima tikinčiųjų bendruomene. Aš toks dėkingas Dievui už bažnyčią. Tamsiausiomis ir sunkiausiomis akimirkomis mes su žmona jautėme bažnyčios narių paramą. Man reikia Dievo, bet man reikia ir jūsų. 1 Jono laiške parašyta: Juk, kas tik gimė iš Dievo, nugali pasaulį; ir štai pergalė, nugalinti pasaulį - mūsų tikėjimas! (1 Jn 5, 4). Čia parašyta: mūsų tikėjimas, o ne mano tikėjimas. Mes esame vienas kitam reikalingi. Kartais mums tiesiog reikia įsikūnijusio Kristaus, o bažnyčia juk ir yra Jėzaus kūnas. Įsiliek į tikinčiųjų bendruomenę, bažnyčią ir būk jos dalimi.

5. Būk atviras pokyčiams. Tai turbūt viena sunkiausių pamokų, kurias teko išmokti paskutinį dešimtmetį. Man patinka stabilumas ir pastovumas, tačiau kai kuriose situacijose turi būti paslankus ir pasitikėti Dievu - tu esi indas Puodžiaus rankose. Svarbu išmokti pažvelgti kitaip, prisitaikyti ir suprasti, kad pokyčiai nėra tavo priešas, pokyčiai yra gerai.
Siekdami sumažinti išlaidas, turėjome išsikraustyti iš mūsų tarnavimo centro ir įsikurti mažesniame biure. Man tai nepatiko, bet vėliau supratau, kad tai yra gerai. Tiesa yra tokia: norime mes to ar ne, gyvenime viskas keičiasi. Kad pokyčiai vyktų švelniau, turime būti atviri naujovėms, naujiems apreiškimams, naujiems ryšiams, naujoms vietoms...

6. Nebijok! Išpažink baimę, ir būk laisvas! Išvalyk tai, ką reikia išvalyti, nes tai, ko bijai, užgrius tave. Baimė nėra tavo draugas. Baimė yra priešinga tikėjimui. Baimė paralyžiuoja, o tikėjimas veda į priekį. Suabejok savo dvejonėm ir pasitikėk svajonėm. Nebijok! Viešpats yra su tavimi, šalia tavęs ir tavyje. Kaip sako apaštalas Jonas, jūs esate iš Dievo, vaikeliai, ir nugalėjote juos, nes Tas, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje (1 Jn 4, 4).

7. Niekada, niekada, niekada nepasiduok! Savo Biblijoje laikau kortelę, kurios vienoje pusėje yra žodžiai „Niekada, niekada, niekada nepasiduok!", o kitoje: „Aš niekada, niekada, niekada nesiliausiu jūsų branginti". Tai paskutinieji mano žmonos žodžiai, skirti man ir mūsų vaikams. Tai paskutinioji jos pranašystė Kristaus kūnui. Jėzus yra mūsų čempionas! Uždėjęs ranką ant arklo, nesidairyk atgal (Lk 9, 62). Žvelk į priekį. Dievas su tavimi dar nebaigė: Jis pradėjo tavyje gerą darbą, Jis jį ir pabaigs (Fil 1, 6).

8. Tu nesi auka, tu - nugalėtojas! Turime įsodinti šią tiesą savo širdyje. Kartą, kai man buvo labai sunku, priešais mane išdygo vienas iš mylimų mano vaikų ir pasakė: „Tėti, tu turi virš viso šito pakilti. Nelaimių gyvenime nutinka, bet tu neturi būti jų auka". Todėl aš ir noriu jums pasakyti, kad Jėzuje Kristuje aš esu nugalėtojas, kaip ir jūs! Jėzus visuomet veda mus savo pergalės eisenoje: Dėkui Dievui, kuris visada veda mus Kristuje triumfo eisenoje ir per mus kiekvienoje vietoje skleidžia mielą Jo pažinimo kvapą (2 Kor 2, 14). Tu nesi auka, Jėzuje Kristuje tu esi daugiau nei nugalėtojas!

Aš vis dar kovoju. Mano kelionė - skausmas ir visa kita - dar tęsiasi. Tačiau aš meldžiu, kad šios mano išmoktos pamokos pasitarnautų ir jums. Aš nugyvenau nuostabų gyvenimą ir esu nepaprastai dėkingas Dievui už man suteiktą antrą progą. Kad ir ką tenka jums išgyventi, aš meldžiu, kad jūs, kaip ir aš, įsikibtumėte į šią tiesą: Pagaliau, mano broliai, būkite stiprūs Viešpatyje ir Jo galybės jėga (Ef 6, 10). Ir jei padarėte viską, nepraraskite vilties, išstovėkite!


Iš žrn. „Charisma" (2010 m. spalis)
vertė Žaneta Lazauskaitė

 

Bendrinti: