.jpg)
Spalio 31-oji – Reformacijos diena. Šia proga kviečiame skaityti tekstą, parengtą pagal „Reasonable Faith Vilnius“ grupės ir „Apologetika.lt“ organizuojamo paskaitų ciklo apie tris didžiąsias krikščionių konfesijas pranešimą (2020-08-27, Vilnius, evangelikų reformatų bažnyčia).
Pagal Bibliją atnaujinta Bažnyčia
Protestantizmas yra viena iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių greta katalikybės ir stačiatikybės. Stačiatikiai arba ortodoksai įsitikinę, kad teisingai tiki, nes išlaikė teisingą tikėjimą (nuo gr. orthos – teisingas, ir doksa – mokymas); Romos katalikai yra pasaulinės, visuotinės Bažnyčios su centru Romoje nariai (gr. katholikos – visuotinis, bendras). Vadinasi, protestantai turėtų būti tie, kurie protestuoja, t. y. prieštarauja ir priešinasi? Ar tikrai jų tapatybės esmė yra neigiama? Iš kur toks pavadinimas atsirado?
Protestantiškų bažnyčių šaknys siekia XVI a. Reformaciją, kai prasidėjo Bažnyčios atsinaujinimo judėjimas. Reformacija kilo dėl to, kad negerovės mastas Bažnyčioje tapo per didelis. Dauguma protestantiškų bažnyčių ir konfesijų bei atšakų pavadinimų atsirado Reformacijos epochoje (XVI–XVII a.). Ir beveik visi jie pradžioje buvo priešininkų primestos pravardės kaip liuteronai, kalvinistai, anabaptistai, menonitai, kvakeriai, metodistai, pietistai, puritonai.
Holgeris Lahayne. LKSB – Lietuvos krikščionių studentų bendrijos feisbuko paskyros nuotrauka
Sąvokos „protestantai“ likimas panašus. Jos atsiradimas susijęs su 1529 Speyerio II susirinkimu arba reichstagu, kai imperatorius ir katalikų kunigaikščiai siekė sustabdyti evangelikų tikėjimo plitimą Šv. Romos (Vokietijos) imperijoje. M. Lutherio sekėjai tame susirinkime pareiškė protestą (lot. protestatio) dėl jų teisių ribojimo, todėl visi tie, kurie palaikė šį protestą, buvo pavadinti „protestantais“.
Reformacijos šalininkai kurį laiką vengė šios sąvokos kaip ir kitų bendrinių pavadinimų. Jie savęs nelaikė nei atskalūnais, nei naujais tikinčiaisiais, o vien tik atstatytąja ir atnaujinta Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Protestantai taip pat save laiko ir katalikais, t. y. Visuotinės Bažnyčios nariais, – tačiau ne Romos! Jie taip pat patvirtina ir teisingą, apaštališkąjį mokymą bei visus ekumeninius išpažinimus (pvz., Nikėjos-Konstantinopolio), t. y. laikosi ortodoksiškumo. Pavyzdžiui, XVII a. pradžioje Lenkijos ir Lietuvos reformatų bažnyčia savo agendų pavadinimuose prisistatė taip: „Visuotinė, apaštališkoji Bažnyčia, paremta Dievo žodžiu, pastatyta ant Jėzaus Kristaus.“
Reformacijos laikotarpiu protestantai stebėtinai dažnai pabrėždavo savo katalikiškumą ir ortodoksiškumą. Štai dar vienas iškalbus pavyzdys: H. Bulingerio parašyto Antrojo šveicariškojo išpažinimo (1566) lotyniškas pavadinimas prasideda taip: „Confessio et expositio simplex Orthodoxae fidei et dogmatum Catholicorum Syncerae religionis Christianae…“ – Pamatinio [ortodoksiško] tikėjimo ir visuotinių [katalikiškių] tikrosios krikščioniškosios religijos dogmų išpažinimas ir paprastas išdėstymas.
Patys protestantai save anksti pradėjo vadinti „evangelikais“. Jau Martinas Luthteris dažnai vartoja sąvoką „evangelinis“, tačiau dar vengia jos kaip bendrinio visų Reformacijos šalininkų pavadinimo. Bet tai labai naudinga sąvoka, kadangi ji tiesiogiai išreiškia viso Reformacijos judėjimo esmę: biblinės Evangelijos – Gerosios naujienos apie Jėzų Kristų apvalymas ir skleidimas. Sąvoka „evangelikai“ protestantizmo šalininkams apibūdinti įsitvirtino tik nuo XVII a., o dar vėliau tapo kai kurių bažnyčių oficialaus pavadinimo dalimi (evangelikų liuteronų, reformatų, metodistų ir baptistų bažnyčių).
Taigi, protestantai yra Reformacijos, evangeliškų reformų judėjimo, šalininkai. Bet nepamirškime ir to, kad XVI–XVII a. vyko ir Romos katalikų reforma (arba reformacija), todėl protestantams reikėtų tiksliau formuluoti šitaip: pagal Bibliją reformuota arba atnaujinta Bažnyčia; protestantų bažnyčios yra biblinės, evangelinės ir reformuotos.
Vieninga vizija
Istorinio protestantizmo pagrindinės atšakos (anglikonai, liuteronai, reformatai, baptistai, metodistai – kartu per 400 milijonų narių) rodo didelę teologinę bei apeigų ir tradicijų įvairovę. O kur dar nuo 1900-ųjų atsiradusios bažnyčios kaip, pvz., sekmininkai (šiandien jau pats gausiausias protestantų sparnas – visos sekmininkų denominacijos kartu sudaro per 300 milijonų narių). Tad dera iškelti rimtą klausimą: ar dar egzistuoja bendras protestantizmo mokymas? Šiandienė bažnyčių ir denominacijų gausa lengvai nustelbia faktą, kad nuo pat pradžių protestantų arba evangelikų buvo siekta ir pasiekta didelio mokymo sutarimo.
Esminio Reformacijos teologijos turinio santrauką išreiškia penki lotyniški teiginiai arba postulatai, prasidedantys žodžiu sola (lot. „vien“): sola Scriptura – „vien tik Raštas“, sola fide – „vien tik tikėjimas“, sola gratia – „vien tik malonė“, solus Christus – „vien tik Kristus“, soli Deo gloria – „vien tik Dievui garbė“. Šie penki lotyniški teiginiai yra palaikomi beveik visų iš Reformacijos kilusių bažnyčių. Jie plačiau paaiškinami straipsnyje „Penki ‘vien tik’ – Reformacijos idėjų santrauka“ 2017 m. leidinyje Reformacija praeityje ir dabar (atskiras penkias dalis žr. ref.lt bei „Reformacijos santraukos santrauka“, reformacija500.lt).
Šie penki teiginiai iki šiol evangelikams išlieka gynybos reikalingu turtu. Bene labiausiai iš jų puolamas ir iškraipomas yra sola Scriptura – net ir jų pačių. Pavyzdžiui, S. ir K. Hahnai – konvertitai iš presbiterijonų į katalikybę – knygoje Roma – mieli namai rašo, kad jie anksčiau, dar būdami evangelikais, tikėjo štai ką: „Mūsų vienintelis autoritetingas šaltinis yra Šventasis Raštas“, arba „Mes nepripažįstame kito autoriteto, tik Bibliją“. Iš tikrųjų istorinis, reformatoriškas protestantizmas nieko panašaus nemoko. Šventasis Raštas evangelikų bažnyčiose yra ne „vienintelis“, o aukščiausias autoritetas. Protestantai pripažįsta ir kitus autoriteto šaltinius (kaip teologinę tradiciją, išpažinimus ir t. t.), bet visus juos laiko žemesnio rango negu Biblija; jų autoritetas neprilygsta Biblijai. Biblijos kaip Dievo užrašyto žodžio autoritetas yra pirminis, o žmonių dokumentų autoritetas – antrinis.
Bet ne apologetika yra šio straipsnio tema. Šįkart čia tebūna pristatyta protestantizmo pozityvioji teologinė vizija. O ji visoje šioje srovėje yra stebėtinai vieninga. Nepriklausomai vienas nuo kito ją suformulavo du Reformacijos pradininkai Marthinas Lutheris (1483–1546) ir Ulrichas Zwinglis (1484–1531).
Abu reformatoriai buvo vienodo amžiaus (šveicaras gimė vos septyniomis savaitėmis vėliau nei vokietis) ir iki Reformacijos ilgai ištarnavę Romos bažnyčios kunigais (Zwinglis įšventintas 1506, Lutheris 1507 metais). Bet abiejų reformatorių kultūrinis, filosofinis bei teologinis formavimas gerokai skyrėsi. Be to, abu buvo labai skirtingo būdo. Todėl nieko nuostabaus, kad Lutheris ir Zwinglis draugais netapo. Jie ir jų bendražygiai nesutarė dėl šv. Vakarienės teologijos; iš esmės vien dėl to atsirado dvi pagrindinės istorinės evangelinės šakos – liuteronai ir reformatai.
Pirmasis Reformacijos dešimtmetis, nuo 1520-ųjų iki 1530-ųjų, grūste prigrūstas reikšmingų įvykių. Ypač svarbus tampa jo vidurys, 1525-ieji: baigėsi valstiečių karas; Prūsijoje įsikūrė pirmoji teritorinė evangelinė bažnyčia; Lutheris, buvęs vienuolis, vedė Kateriną fon Borą; Šveicarijoje krikštytojai pradėjo nepaklusti valdžios draudimui ir krikštyti vien suaugusiuosius; Vilniuje nuskambėjo pirmieji evangeliški pamokslai.
Tais pačiais metais pasirodė ir du svarbūs reformatorių veikalai. Metų pabaigoje buvo išspausdintas Liuterio De servo arbitrio (Apie nelaisvą valią), apie kurį vėliau pats vokietis pareiškė, jog tai – šalia abiejų jo 1529 m. katekizmų – reikšmingiausias leidinys! Šiek tiek anksčiau tais pačiais metais Ciuriche buvo išleista Zwinglio knyga Commentarius de vera et falsa religione (Komentaras apie teisingą ir neteisingą religiją).
Anksčiau minėtieji Hahnai tvirtina, kad tariamas evangelikų mokymo chaosas paneigia jų pagrindinį įsitikinimą sola Scriptura: „Kiekviena jų [protestantiškų bažnyčių] tvirtina, kad seka Šventąja Dvasia ir Biblija. Dievas žino, kad mums reikia kažko daugiau“ – Magisteriumo, aukščiausios mokymo tarnybos su popiežiumi viršuje? Ne, ačiū, nereikia. Žinoma, esama rimtų skirtumų tarp protestantiškų konfesijų, visų prima dėl dviejų sakramentų – krikšto ir vakarienės – supratimo. Bet dėl pagrindinių ar esminių mokymų apie Dievą ir žmogų bei apie Evangeliją visi protestantai sutaria.
Zwinglis: „Gailėjimasis, nepasitenkinimas ir gėda dėl savęs“
Visi krikščionys tiki, kad nuodėmė yra rimta problema. Bet protestantai, kaip Zwinglis, į tai pažvelgė giliau ir naujai iškėlė mintį apie ne šiaip sau nuodėmingumą, o po nuopuolio atsiradusį didelį vargą. Sekdamas Bažnyčios tėvu Augustinu, Zwinglis Komentare rašo, kad nuodėmingas žmogus tarsi įkalintas savimeilėje. Jis pats nori būti Dievas: „Kiekvienas žmogus save laiko dievu; tai matosi jau vien iš to, kaip žmogus save garbina.“ Zwinglis puikiai žinojo to meto humanistų raštus, kurie iš dalies ir jam darė įtaką. Tačiau visai kitaip negu renesanso ir humanizmo atstovai jis pastebi: „Aš nuolat kalu sau ir kitiems į galvą [kad žmogus yra giliai puolęs], ir būtent taip giliai, kad nė vieno plaukelio ant jo galvos nėra gero, nors kai kas apie visa tai daug švelniau galvoja.“
Kas gi yra žmogus? Kai mes žvelgiame vien į save, sau atrodome visai nepeiktini, išmintingi ir dorybingi. Tačiau visų žmonių pašaukimas – būti panašiems į Dievą; o kai lyginame save su Dievu, mūsų savivoka smarkiai pasikeičia. Tikrasis savęs pažinimas yra „gailėjimasis, nepasitenkinimas ir gėda dėl savęs“. „Kai žmogus per atgailą ateina į savęs pažinimą, jis neranda nieko kito, kaip tik visišką neviltį; tada, visomis prasmėmis savyje nusivylęs, jis negali nieko kito, kaip tik bėgti į Dievo gailestingumą.“ Anot Zwinglio, Dievas apšviečia, „kad pažintume save; kai tai įvyksta, nusiviliame“.
Šis tikrasis savęs pažinimas įvyksta vien dėl Dievo Dvasios. Dievo pažadintas savęs pažinimas veda į nuliūdimą ir atgailą – tai „viena Evangelijos pusė“. Tikroji atgaila yra ta, „kurią patirdamas, save pažinęs, žmogus išrausta ir ima gėdytis savo ankstesniojo gyvenimo“.
Kodėl tai taip svarbu? „Kad Kristų tikrai pažintume, reikalinga, kad mes save pačius tikrai pažintume. Nes tie, kurie save laiko teisingais, Kristaus nepriima…, juk kas nesijaučia sergantis, neieško gydytojo pagalbos“. Bet problema yra dar gilesnė: „Liga nieko nežino apie save, ji nežino, kad ji yra liga.“ Puolęs žmogus yra dvasiškai aklas, nemato savo ligotumo ir problemos esmės.
Pats Dievas turi ateiti ir pirma apsireikšti žmogui, nes „mes patys iš savęs nežinome, kas yra Dievas – kaip ir vabalas nežino, kas yra žmogus“. Atskleisdamas savo didybę ir šventumą, Dievas atveda žmogų į nusivylimą savimi, o tada apreiškia savo gerumą:
„Dievas leidžia žmogui tarsi į veidrodį pasižiūrėti, kad jis suprastų savo nepaklusnumą, išdavystę ir kančią ne mažiau nei Adomas. Tada žmogus tampa pats sau visiškai beviltiškas, o tuo pat metu Dievas parodo jam visą savo gerumą…“
Zwinglis tiek savo kituose veikaluose, tiek konkrečiai Komentare akcentuoja, kad Dievas yra Aukščiausiasis Gėris ir „visų gėrių Šaltinis“. Vien Dievas yra geras savyje. Jis yra „iš prigimties maloningas ir dosnus“, Jis „nori be atlygio būti dalinamas“. Žmonės sukurti tam, „kad jie gėrėtųsi Jo dosnumu“. „Šis dieviškas Gėris užlieja viską ir yra daugiau nei pakankamas patenkinti visų žmonių reikmes; nes jis yra beribis ir mielai nori būti dalinamas.“
Savęs ir Dievo suvokimą Zwinglis gražiai sujungia šiuose sakiniuose: „Tikrasis maldingumas kyla tik tada, kai žmogus ne vien tik tiki, kad jam daug ko trūksta, bet ir mato, kad jis nieko neturi, kas patiktų Dievui ir kad pasaulio Kūrėjas bei Tėvas turi visko gausiai, tad niekas negali paprašyti kažko, ko Jis neturėtų; kai žmogus mato, kad Dievo dovanojanti meilė tokia didelė, jog Jis niekam nieko negali atsakyti.“ Tokią savo meilę Dievas įrodė atiduodamas tai, kas Jam brangiausiai – savo Sūnų ir šitaip visiems atgailaujantiems žmonėms įteikdamas vertingiausią savo dovaną.
Dievas veikia žmogų ir kuria jam tikėjimą visiškai suvereniai. „Meilės ir pasitikėjimo santykio [tarp Dievo ir žmogaus] pagrindas iki šios dienos yra vien Dievas, ir tai mums į gera.“ Toliau Zwinglis išdėsto plačiau: „Tikintieji… yra tokie tik tada, kai tiki, kad yra vienintelis, tikras ir visagalis Dievas; kai vien Juo pasitiki… Tai vyksta [t. y. toks tikėjimas atsiranda] galia ir malone to, į kurį žmogus tiki. Nes tikinčiojo ir netikinčiojo prigimtis ir galios nesiskiria… Taigi, tai, kad tu tiki, yra vien Dievo darbas. Jo darbas yra ir tai, kad tiki, jog egzistuoja vienintelis Dievas, ir kad pasitiki Juo.“
Kaip minėjau, sąvokos „vien tik“ (arba solos) laikomos protestantiško mokymo santrauka. Savotiška šios santraukos santrauka būtų sąvoka „vien Dievas“. Zwinglis sako: „Tikroji religija ir tikras maldingumas – tai būti prisirišus prie vienintelio Dievo.“ Panašiai jis pasisako ir apie šio Dievo mums paliktą žodį: „Tikintieji kabinasi už Dievo žodžio taip, kaip skęstantieji kabinasi šiaudo.“
Sąvokų „vien tik“ dvasia ryški ir šioje citatoje: „Ši savybė išskiria tikinčiuosius iš netikinčiųjų: tikintieji priklauso tik nuo to vienintelio Gėrio [t. y. Dievo], jie vien prie Jo prisirišę, vien Jame randa prieglobstį, vien iš Jo semiasi jėgų. Netikintieji, atvirkščiai, linksta ne į Kūrėją, o į tvarinius… Taigi tik tikintieji žino, kad jie priklauso Dievui taip, kad savo Tėvu nevadina nieko kito, išskyrus visagalį Dievą, ir tik juo pasitiki.“
Zwinglis, o po jo ir visi reformatai nuosekliai atskiria Kūrėją ir kūrinius. Tikintysis savo tikėjimu yra orientuotas vien tik į Kūrėją ir Gelbėtoją:
„Neteisinga religija, klaidingas pamaldumas yra tas, kuris pasitiki kuo nors kitu, išskyrus Dievą. Kas pasitiki kūriniais, kad ir kokie jie būtų svarbūs, nėra iš tikrųjų pamaldus. Netikintieji yra tie, kurie priima žmogaus žodį tarsi Dievo žodį.“
Toks yra Ciuricho reformatoriaus Ulricho Zwinglio teologinės žinios eskizas. Jo centre – Dievas, kuris yra galingas ir šventas, tad Jo akivaizdoje puolęs žmogus neturi jokio kito kelio, kaip tik nusivilti savimi. Bet šis Dievas yra ir Gėris, save dovanojanti Meilė. Todėl Zwinglis dažnai kalba apie „džiaugsmingąją Kristaus žinią“; anot jo, „tiesos veidas malonus ir džiugus“; „religingas žmogus džiaugsmingai ir laisvai gyvena meilėje ir teisingume“. Nors, pagal Zwinglį, Dievo ir savęs pažinimo pirmasis vaisius yra nusivylimas savimi, reformatorius skuba paguosti: „Jei jauti, kaip Dievo baimė tave vis labiau džiugina, užuot liūdinusi, tada turi tikrą ženklą, kad Dievo žodis ir Dvasia veikia tavyje.“
Lutheris: „Per Evangeliją ateina Stipresnis“
Ką nusidėjėlis pajėgus padaryti dėl savo išganymo? Šis klausimas atskyrė reformatorius nuo to meto humanistų. XVI a. pradžioje žymiausias iš pastarųjų buvo Erazmas Roterdamietis (1466–1536). Būdamas didis to laikotarpio intelektualas, Erazmas taip pat matė ir negeroves Bažnyčioje, pasisakė už reformas ir prijautė Lutherio mokymui. Tačiau netrukus ėmė ryškėti takoskyra tarp reformos ir Reformacijos šalininkų. 1524 m. Erazmas išleido veikalą Apie laisvą valią, o kitais metais Lutheris atsakė į jį poleminiu raštu Apie nelaisvą valią.
Prieštaraudamas Erazmui, Liuteris savo veikale pabrėžia, „jog laisvoji valia be Dievo malonės yra ne laisva, o tikrų tikriausia blogio vergė ir kalinė, iš savęs niekaip negalinti linkti į gėrį“. Anot reformatoriaus, „mūsų supratimas yra taip užtemdytas, kad daugiau nesame pajėgūs pažinti Dievą ir Jo valią, nei galime suvokti ir vykdyti Dievo darbus. Be to, mūsų valia yra taip baisiai sugadinta, kad nesame pajėgūs pasitikėti Dievo malone ir Dievo bijoti. Dėl to gyvename abejingume, neapkenčiame Dievo žodžio ir Jo valios, esame valdomi savo kūno geidulių ir stiprių aistrų.“
Žmogus gyvena tarsi įkalintas savo nuodėmingume, neturėdamas nė menkiausios galios pats išsigelbėti. Šį visišką žmogaus valios bejėgiškumą prisidėti prie išganymo Luthteris laikė savo mokymo „pagrindiniu dalyku“! Dėl to ir Erazmą pagiria, kad jis „vienintelis iš visų pats ėmėsi domėtis šiuo klausimu“ bei „pats taip pagavo reikalo esmę“. Tai ne nauja mintis, nes jau 1520 m. reformatorius teigė, jog straipsnis apie nelaisvą valią „yra iš visų geriausias ir taikliausiai apibūdina visą mūsų reikalą“. Visi kiti dalykai, netgi ir atlaidai, su tuo palyginus, esantys tik „menkniekiai“ (Visų straipsnių patvirtinimas).
Puolęs, bedievis žmogus negali būti laisvas, nes yra pagautas ir sukaustytas savo nuodėmių – nuodėmėmis jis netgi yra miręs (Ef 2, 1). Kaip lavonas pats savęs niekaip negali reanimuoti, taip ir nuodėmingas žmogus negeba atstatyti santykio su Dievu. Biblija parodo puolusį žmogų „įkalintą, vargstantį, nelaisvą, paliegusį ir mirusį“. Nuodėmingas žmogus iš prigimties dar yra ir aklas, nematantis savo dvasinės negalios. Šis aklumas pasireiškia tuo, „jog žmogus laikosi įsitikinęs, kad yra laisvas, dvasingas, išgelbėtas, galingas, sveikas ir gyvas. Bet šėtonas žino: jeigu žmogus nutuoktų, koks yra varganas, negalėtų nė vieno išlaikyti savo karalystėje.“ Šėtonui reikalinga, „kad žmonės nesuvoktų savo varganumo ir įsivaizduotų galintys viską“.
Veikaluose Apie nelaisvą valią (1525), Heidelbergo disputo tezėse (1518), Dispute prieš scholastinę teologiją (1517) ir kituose darbuose – visur reformatorius kategoriškai neigia žmogaus sugebėjimą pasiruošti Dievo malonei, laisvai ir savo jėgomis apsispręsti tikėti bei įgyti išganymą.
Kodėl ši tema Lutheriui taip labai rūpi? Nes jis nori, kad žmogus suprastų, „jog jo išganymas galų gale nepriklauso nei nuo jo paties galių, norų ir pastangų, nei nuo valios ir veiksmų, o priklauso vien tik nuo sprendimo, ketinimų ir valios bei veiksmų kito asmens, kuris yra Dievas“. Kai žmogus supranta visa tai, tampa „visiškai pažemintas“. Tokios būsenos jis nustoja save vaizduotis geresniu ir nebemėgina sau įteigti „bent šiuo tuo dar galįs prisidėti prie savo išganymo“. Heidelbergo disputo tezių 18 tezė apibendrina: „Iš tiesų žmogus pirma turi savimi nusivilti, kad taptų pasirengęs Kristaus malonę priimti.“
Bet mokymas apie žmogaus dvasinį bankrotą, negalią ir būtinybę nusivilti savimi nėra populiarus – nei XVI a., nei dabar, XXI a. Erazmas tą mokymą net laikė pavojingu. Jis įspėjo, kad Liuterio mokymo apie nelaisvą valią „viešas skelbimas“ esąs labai „nenaudingas“; kad daugeliui „jis atversiąs didelį langą… į bedievystę“. Esą taip iš žmogaus atimama bet kokia paskata nugalėti blogį ir tapti geresniam. Anot Erazmo, žmonių blogumo juk ir taip pakanka, tai kam dar skelbti, kad jų pastangos bevertės.
Erazmui visų pirma rūpėjo žmonių dorinis gyvenimas; jis siekė pakelti visuomenės moralės lygį. Lutheris taip pat nebuvo abejingas etikai (žr., pvz., jo Apie krikščionio laisvę). Bet jis žvelgė giliau ir visų pirma kalbėjo apie amžinąjį gyvenimą. Net su Erazmu jis būtų iš dalies sutikęs: taip, mano mokymas tikrai pavojingas, tačiau ne viešajai moralei, o žmogaus ego, žmogaus egocentriškumui, žmogiškajam Aš, kuris taip siekia nepriklausomybės nuo Dievo.
Iš Reformacijos mokymo apie žmogų tiesiogiai išplaukia, kad išganymas neslypi mumyse, nes jis nepriklauso nuo žmonių gebėjimų ir galių. Bedievis, kaip teigia Lutheris, „yra visiškai atsigręžęs į save ir savo reikalus“, todėl Dievas jam nerūpi. Toks žmogus gyvena tarsi savo karalystėje ir savo rūmuose, nori netrikdomai mėgautis savo gyvenimu. Bet „per Evangeliją [iš išorės!] ateina Stipresnis, kuris nugalės ramiai gyvenantį rūmų savininką.“ Pats Kristus ateina ir užkariauja mūsų sielos rūmus.
Vokiečių liuteronų teologo S. Kettlingo šių minčių santrauka byloja šitaip: „Erazmui žmogus yra sunkiai sergantis; tarsi pargriuvęs ant žemės, bet savo esybėje dar yra toks stiprus ir gyvybingas, kad gerų gydytojų (kuriems, be abejo, priklauso ir Kristus) ir gerų vaistų (padeda ir Biblijos žodžiai) dėka dar galintis atsitiesti. Lutheriui žmogus yra ‘miręs nuodėmėse’ ir jo jokios ląstelės negalima atgaivinti; viską keičia tik mirusiojo prikėlimas, o tai reiškia, kad reikia Jėzaus Kristaus! Erazmui žmogus yra kaip pilis, priešo beveik visa užimta, tačiau bergfryde, aukščiausiame gynybiniame bokšte pilies centre, vidaus prieglaudoje, žmogaus laisvės lemputė vis dar dega. Jeigu iš ten bus pasiryžta pabėgti ir jeigu iš išorės dar padės pagalbos būriai, tada išsigelbėjimas įmanomas. Ši vis dar deganti kibirkštis asmens centre yra laisvoji valia, o pagalbos būriai – gelbstinti malonė. Tuo tarpu Lutherio nuomone, žmogaus vidaus centras, širdis, priešo jau seniai yra užkariauta, netgi paversta šėtono štabu.“ (Typisch evangelisch)
Augustinas: „Tikroji ir aukščiausioji Saldybė“
Taigi, istoriniu požiūriu, liuteronai ir reformatai (bei anglikonai) dėl esminio antropologijos klausimo sutaria: po nuopuolio visi žmonės teturi tik „vergišką valią“ ir noriai tarnauja nuodėmei (kaip sako H. Bulingeris Antrajame šveicariškajame išpažinime, IX,3). Šiame žmogaus nuodėmės ir maišto fone dar labiau švyti Dievo iš malonės dovanotas naujasis gyvenimas, kuris veda išgelbėtuosius į dėkingumo kupiną džiaugsmą. Heidelbergo katekizmas rašo, kad tikinčiųjų gyvenimo bruožas yra „nuoširdus džiaugsmas Šventojoje Dvasioje per Kristų, noras ir troškimas gyventi pagal Dievo valią ir daryti gerus darbus“ (90). Šis džiaugsmas pilnatvę pasieks tik amžinybėje (52), bet jau ir dabar tikintysis junta „širdyje amžinojo džiaugsmo pradžią“ (58).
Vestminsterio trumpasis katekizmas net ir prasideda labai gražiu dievocentriškos bei džiaugsmingosios minties junginiu: „Svarbiausias žmogaus tikslas yra šlovinti Dievą ir džiaugtis Juo per amžius.“ O kur dar viena iš pirmųjų evangelikų giesmių, M. Lutherio „Krikščionys, džiaukimės didžiai“: „Krikščionys, džiaukimės didžiai, / Visi linksmai giedokim, / Ir Dievui Tėvui nuoširdžiai / Linksmu balsu dėkokim / Už Jo malonę, stebuklus, / Mūs atpirkimui atliktus, / Kurie brangiai kainavo“! (Krikščioniškos giesmės, 365).
Galima sakyti, kad šitaip protestantai sugrįžta prie jau minėto Bažnyčios tėvo Augustino, kuris pirmasis – prieš Pelagijų ir jo sekėjus – apgynė svarbųjį Biblijos mokymą apie nuodėmę ir pavergtą valią. Po nuopuolio žmogus negali nenusidėti (lot. non posse non peccare), jis linkęs į blogį, nes jo valia pavergta. Bet Augustinas pažvelgia dar giliau: po nuopuolio žmonėms ne vien tik trūksta paguodos, pagalbos ir Dievo pažinimo – jiems trūksta paties Dievo. Savo Išpažinimų (apie 400) pradžioje vyskupas rašo: „Mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta Tavyje [Dieve].“
Krikščionybės Geroji naujiena nėra pranešimas apie nemokamai dalijamą Dievo malonę tarsi kokį vaistą ar daiktą. Geroji Naujiena skelbia, jog pats Dievas prisiartina prie nusidėjėlių žmonių, kad juos išgelbėtų, nes Jis yra tai, ko pirmiausia jiems reikia. Šitoks sakinys galėtų būti viena iš trumpųjų Biblijos santraukų bei kartu ir protestantiškosios žinios apibrėžimas.
Maloningasis Dievas savo Dvasia viską atkuria iš naujo. Jis padovanoja tikėjimą ir priima tikinčiuosius į savo šeimą. Jis sukuria ir naują valią. Dievas „vien tik iš savo malonės įgalina norėti ir daryti tai, kas dvasiškai gera“ (Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, IX,4). Žmonės yra kviečiami ateiti pas Kristų; o kai jie su atgaila ir tikėjimu ateina, tai patys supranta, jog Dievas maloningai jau yra pažadinęs juose šį norą: tokie „ateina pas Jį visiškai laisvai, savo valia, Dievui maloningai sužadinus jų norą“ (X,1).
Dievas suvereniai atgimdo žmogų, suteikia jam naują gyvenimą, pakeičia širdį. Nei Dievui, nei Jo malonei nereikalingas mūsų bendradarbiavimas, idant įgytume naują statusą Jo akivaizdoje. Malonė pati suranda dvasinį numirėlį, akląjį, pražuvėlį, kaip savo žymioje giesmėje „Nuostabi malonė“ („Amazing Grace“) gražiai išreiškia J. Newtonas (1725–1807): „Malonė Dievo suteikta / Man vargšui taip didi! / Pražuvęs, aklas aš buvau, / Mane surado ji.“
Šiuolaikinėje kultūroje viskas pastatyta ant galvos: žmogus raginamas ieškotis Dievo arba dieviškojo potencialo savyje. Savęs išganymas – su dieviškąja pagalba – yra tai, ką mums siūlo didžioji dauguma šiandienės „dvasinės“ literatūros. Šiandien Dievas paverstas didžiuoju terapeutu, kurio pagrindinė pareiga rūpintis žmogaus gera savijauta ir laime. Apie nusivylimą savimi niekas nieko nenori nė girdėti. Mums siūloma daugybė įvairių dvasinės puikybės vizijų, o apie žmogaus maištą prieš Dievą net negalvojama.
Bet protestantai toli gražu neperėmė visų Augustino pamokymų. Jie, pavyzdžiui, visai nemano, kad jau Adomui iki nuopuolio reikėjo „dieviškos malonės pagalbos“ (Apie Dievo valstybę, XIV,27). Tačiau daugeliu atžvilgių jie vis dėlto nuėjo didžiojo Bažnyčios tėvo pėdomis, pratęsdami ir atnaujindami jo dievocentrišką ir pozityvią viziją: Dievą laikydami „aukščiausiuoju Gėriu“ (kaip Zwinglis), „aukščiausiąja Saldybe“ (kaip Augustinas) arba, dar vaizdingiau, „įkaitusia krosnimi, pripildyta meilės“ (kaip Lutheris). Tokiame Dieve glūdi žmogaus išganymas (žr. Ps 62,3). Išpažinimų devinto skyriaus pradžioje Augustinas nuostabiai sukuria perėjimą nuo žmogaus nuodėmingumo pripažinimo prie išganymą veikiančio bei palaimą ir visokeriopą naudą teikiančio Dievo išaukštinimo:
„Kas aš ir koks aš? Ar turiu ko nors, kas nėra bloga – mano darbų arba, jei ne darbų, tai mano žodžių arba, jei ne žodžių, tai mano valios? Tačiau tu, Viešpatie, geras ir gailestingas, tu pažvelgei į mano mirties gilybę ir iš mano širdies dugno išsėmei visą sugedimo gilybę. O tai reiškė man daugiau nebenorėti viso to, ko norėjau, ir panorėti to, ko nori tu… Koks saldus man tuoj pat pasidarė niekingųjų saldybių netekimas, praradimas visko, ko netekti taip baiminausi; dabar jau džiaugiausi viso to atsisakydamas. Juk tu jas išmetei lauk iš manęs, tu, tikroji ir aukščiausioji Saldybe, jas išmetei ir pats įžengei jų vieton saldesnis už bet kokį malonumą, bet ne ‘kūnui ir kraujui’ [Mt 16,17], skaistesnis už bet kokią šviesą, bet slaptesnis už bet kokią slaptavietę, prakilnesnis už bet kokią garbingą vietą, tačiau ne tiems, kurie gyvena savyje išpuikę.“
„Mokymų klausimuose neabejodami remiamės senąja Bažnyčia“, rašo J. Kalvinas 1539 m. Laiške Sadoletui. „Mūsų [evangelikų] mokymas žymai geriau atitinka Senosios Bažnyčios mokymą, negu jūsiškis [Romos katalikų]“, tvirtina jaunasis reformatorius. Protestantai tik siekė „seną, garbingą Bažnyčios veidą atstatyti“, pašalinti „klaidų jūrą“ ir išvalyti įsiveržusių klaidingų mokymų „purvą“ – tam, kad žmonės vėl suprastų: „Mūsų išganymas neturi jokios kitos priežasties, kaip tik tą, kad mus priėmė Dievas … Nes ne mes pirmieji Jį pamilome, o priešingai, Jis mus priėmė savo malone ir gerumu.“
