Įsivaizduokite, kad esate nuteistas mirties bausme ir rytoj ryte būsite pakartas. Tačiau rytui išaušus, kameros durys atidaromos ir jus veda ne prie kartuvių, bet paleidžia į laisvę, nes kitas asmuo savanoriškai užėmė jūsų vietą kartuvėse. Tai būtų laimingiausia jūsų gyvenimo akimirka. Jūsų širdis džiūgautų, kad tapote laisvas nuo pasmerkimo ir bausmės. Jūs iki ašarų būtumėte dėkingas tam, kuris prisiėmė bausmę už jus. Tai būtų stulbinantis, visa pranokstantis džiaugsmas.
Ši patirtis turbūt bus ryški ir po metų, vis dar būsite laimingas ir dėkingas. Gal dar ateinančius penkerius metus kiekvieną rytą pabudęs ir kiekvieną vakarą eidamas miegoti sau kartosite: „Aš nepasmerktas! Manęs nepakars! Mano bausmė panaikinta! Jokio pasmerkimo! Jokios bausmės! Aš priimtas! Man atleista!“ Gal ir po dešimties metų vis dar skelbtumėte sau tą pačią žinią. Ir po trisdešimties metų, ir po penkiasdešimties. „Manęs nepakars! Manęs nepakars!“
Tačiau ar matote problemą? Begalinė žmogaus širdies erdvė – gylis, plotis, aukštis – niekada nebus užpildyta, niekados nebus patenkinta šia sutrumpinta Evangelija. Mums reikia kur kas daugiau, nei vien tik žinios apie išteisinimą. Mums reikia daugiau nei jokio pasmerkimo, jokio pragaro, jokios kaltės. Išteisinimas tikėjimu yra priemonė pasiekti kai ką daugiau. Dievo rūstybės permaldavimas yra priemonė pasiekti kai ką didingesnio. Nuodėmių atleidimas yra priemonė, vedanti į kai ką daugiau ir didingiau. Pabėgimas iš pragaro reiškia šį tą daugiau. Išpirkimas iš vergijos yra priemonė pasiekti kai ką didingesnio.
Šis „daugiau ir didingiau“ yra pats Dievas. Pirmajame Petro laiške sakoma: Ir Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą (1 Pt 3, 18). Kad mes pamatytume Dievą. Kad galėtume bendrauti su Dievu. Kad džiaugtumės Dievu. Kad būtume Dievo šlovės apšviesti. Kad atspindėtume Dievą. Kad pagaliau taptume deramu Dievo tobulumo aidu. Broliai ir seserys, tai milijoną kartų daugiau nei vien tik išteisinimas ir atleidimas. Lygiai taip, kaip nueiti į dangų yra milijoną kartų daugiau, nei tik ištrūkti iš pragaro. Vien todėl, kad ten yra Dievas. Neįmanoma palyginti malonumo išėjus iš kalėjimo su malonumu, jaučiamu grįžus į savo žmonos glėbį.
Tačiau tarp išteisinimo ir atleidimo šlovės, kurios per Kristaus kraują atveria mums gyvenimą, ir galutinio pašlovinimo, kai akis į akį regėsime Dievą ir mėgausimės bendryste su Juo, kurios netrikdys nuodėmė, – tarp pačios pradžios ir galutinio mūsų atpirkimo tikslo yra krikščioniškas gyvenimas, tikėjimo ir vilties, meilės ir tiesos, teisumo, tyrumo, šventumo ir drąsos kupinas gyvenimas, siekiant neprisitaikyti prie šio pasaulio, bet panašėjant į Jėzų, nugalint savanaudiškumą, išdidumą, godumą, geismus, sukilimą ir šimtus kitų pasaulietiškumo formų.
Skelbkime malonę kitaip
Kartais dėmesys sutelkiamas į gyvenimo šventumą, tačiau nesugebama atskleisti veiksmingo ryšio tarp to, kad Kristus prisiėmė mūsų nuodėmes, ir to, kad krikščionys turi marinti nuodėmę savyje. Neatskleidžiamas ryšys tarp Kristaus atbaigto darbo panaikinant nuodėmę ir mūsų darbo marinant nuodėmę. Taip pamokslaujamas šventumas tampa pernelyg sunkia našta. Žmonės arba puola į neviltį, arba tampa savo teisuoliškumu pasitikintys moralistai.
Galime tapti „alergiški“ bibliniams įsakymams ir perspėjimams, raginimams būti šventiems. Retai beišgirsi: Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą (Mt 5, 29) arba Siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties (Hbr 12, 14) ar Stenkitės įeiti pro siaurus vartus. Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs (Lk 13, 24). Galima pamokslauti atleidžiančią malonę, tačiau pamiršti įgalinančią malonę; galima skelbti malonę nuodėmėms atleisti, bet pamiršti malonę, įgalinančią nuodėmę numarinti.
Noriu parodyti veiksmingą ryšį tarp Kristaus atlikto darbo prisiimant nuodėmę ir krikščionio darbo nuodėmę marinti, tarp panaikintos nuodėmės ir nugalėtos nuodėmės, tarp siaubingų Kristaus kančių už mus ir mūsų švento gyvenimo Jame.
Panaikinta nuodėmė ir nugalėta nuodėmė
Iš visų tekstų, į kuriuos galėtume pažvelgti, kad suvoktume šiuos ryšius (pvz., Rom 8, 4; Kol 1, 22; Hbr 10, 10), norėčiau pažvelgti į dvi 1 Petro laiško ištraukas. Pirmiausia pažvelkime į šias eilutes: Kaip klusnūs vaikai, nepasiduokite ankstesniems savo neišmaningumo laikų geiduliams, bet, kaip šventas yra Tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu, nes parašyta: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas“ (1 Pt 1, 14–16).
Keli pastebėjimai: pirma, būti šventiems yra įsakymas, ne pasiūlymas. Čia vartojama liepiamoji nuosaka. Antra, Dievo šventumas yra įsakymo pagrindas: Būkite šventi, nes Aš esu šventas. Trečia, Dievo šventumas reiškia, kad Jis yra atskirtas nuo visko, kas įprasta, nuo visko, kas sukurta, nes Jis yra kitoks, kitos rūšies – tarsi rečiausias deimantas. Tokį Jo išskirtinumą mes vadiname transcendentiškumu, o Biblija prideda ir moralinį aspektą – tyrumą arba gerumą.
Taigi Dievas yra šventas. Tai reiškia, kad Jis yra atskirtas nuo visko, kas ribota ar sutepta. Transcendentinis tyrumas. Kadangi Dievo tyrumo neįmanoma išmatuoti kuo nors kitu už Jo paties ribų, Jis yra viso tyrumo, gėrio ir visos vertės matas. Kad Dievas būtų iš tiesų šventas, šią beribę Jo transcendentinio tyrumo vertę turi atitikti visi Jo žodžiai, požiūriai ir veiksmai.
Ketvirtasis pastebėjimas – mūsų šventumas kyla iš Jo. Tai reiškia, kad visi mūsų požiūriai, žodžiai ir veiksmai turi atitikti Jo begalinę vertę. Pirmajame Petro laiške paaiškinama, ką reiškia mums būti šventiems taip, kaip Dievas yra šventas: Kaip klusnūs vaikai, nepasiduokite ankstesniems savo neišmaningumo laikų geiduliams [troškimams] (1 Pt 1, 14). Nešventi troškimai kyla iš mūsų neišmanymo – apie Dievą, apie Jo vertę, apie Dievo didybę, visa patenkinantį Dievo grožį ir Dievo šventumą.
Taigi žmogiškas šventumas yra mūsų pažinimo transformacija, kai mūsų „neišmanymas“ (agnoia, 14 eil.) ir mūsų „troškimai“ pakeičiami taip, kad atitiktų tikrąją Dievo vertę. Būti šventam – tai pažinti tikrąją Dievo didybę, Jo grožį ir vertę bei turėti šį pažinimą atitinkančių troškimų. Iš to kyla požiūriai, žodžiai ir veiksmai.
Išpirka, už kurią sumokėta krauju, ir šventas elgesys
Žvelgiant toliau, ryškėja ryšys tarp krikščionio šventumo ir Kristaus kančios siaubo: Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu, žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to Avinėlio be kliaudos ir dėmės (1 Pt 1, 17–19). Atkreipkime dėmesį, kaip Petras susieja Kristaus kraujo išpirką ir šventą krikščionio elgesį.
„Atpirkti nuo betikslio gyvenimo būdo“
Petras nesako, kad mes esame atpirkti nuo kaltės, pasmerkimo, nuo šėtono ar iš pragaro. Jis sako, kad esame atpirkti nuo „betikslio gyvenimo būdo“. Žodis „būdas“ (18 eil.) yra tas pats žodis, kaip ir 15 eilutėje „elgesys“: būkite šventi visu savo elgesiu (anastrophei).
Tai reiškia, kad kai Kristus mirė, praliedamas savo be galo brangų kraują, Jis sumokėjo išpirką, kad mūsų beprasmis elgesys taptų šventu elgesiu. Jis nupirko mūsų šventumą – mūsų šventą elgesį, sumokėdamas ne nykstančiais dalykais kaip sidabras ar auksas (18 eil.), bet pačiu brangiausiu pasaulyje dalyku – Dievo Sūnaus krauju. Štai kuo Jis sumokėjo už mūsų šventumą, kad mūsų nuostatos, žodžiai ir veiksmai derėtų su Dievo nuostatomis, žodžiais ir veiksmais.
Ir šis pirkinys buvo veiksmingas. Kristus ne veltui praliejo savo kraują. Jis įsigijo tai, už ką sumokėjo. Šventas Dievo tautos elgesys yra garantuotas. Štai kodėl Biblija ne kartą aiškiai parodo, jog jei jūsų gyvenimas nepasižymi šventumu, nėra pagrindo manyti, kad esate atpirktas. Tai labai rimta. Turbūt nujaučiate, kodėl ši žinia man tokia svarbi.
„Todėl, kad esate atpirkti“
Jau minėjau, kad Petras šioje eilutėje dvejopai susieja atpirkimą Kristaus krauju ir krikščionio šventumą. Pirma, savo krauju jis veiksmingai atpirko savo žmones nuo betikslio gyvenimo būdo tam, kad jie gyventų šventai. Jis įgijo savo tautos šventumą.
Antra, antroje 17 eilutės dalyje jis įsako: su baime elkitės savo viešnagės metu [t. y., būkite šventi, nes Dievas yra šventas], ir parodo priežastį (18 eil.): žinodami, kad esate atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo. Taigi loginė šių dviejų eilučių jungtis yra tokia: „Elkitės šventai, nes žinote, kad esate atpirkti nuo betikslio gyvenimo būdo, atpirkti šventam gyvenimui.“
Petras šaukia prižiūrimoms bendruomenėms (bažnyčioms Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje, Bitinijoje) – jis šaukia aiškiai įsakydamas: „Su baime elkitės šventai! Būkite šventi, nes Dievas yra šventas. Paveskite visą savo gyvenimą, suderinkite jį su amžina Dievo verte Kristuje. Gyvenkite šventai, su Viešpaties baime.“ Tą patį sako ir Paulius: Taigi, mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visos kūno ir dvasios nešvaros, tobulindami šventumą Dievo baimėje (2 Kor 7, 1). Ir tam yra svarbi priežastis – jūs esate išvaduoti iš seno, betikslio gyvenimo būdo, o už jūsų naują, šventą gyvenimą Jėzuje Kristuje sumokėta pati didžiausia kaina – Jėzaus krauju.
Negalime galvoti apie Dievą, kaip apie vyrą, kuris sumokėjo išpirką už priešų pagrobtą žmoną, kad ją susigrąžintų, o paskui stebi, kaip ji, tapusi laisva, užuot grįžusi namo, eina gyventi pas kitą vyrą. Ne, taip neatsitiko. Taip negalima galvoti apie Jėzaus kraują. Kristaus kraujas nėra bejėgis. Jis veiksmingas. Jis buvo pralietas ne veltui. Atpirkimas atvėrė naują gyvenimo būdą jo žmonėms. Jie gyvens pagal tą kainą, kuri buvo sumokėta už juos. O jeigu ne, jie neturi jokio pagrindo galvoti, kad priklauso Jam.
Prisiminkime, ką sako apaštalas Paulius Laiške efeziečiams: Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Ef 2, 10). Atpirktiesiems Dievas paruošė naują, šventą gyvenimo būdą. Dievas ne veltui praliejo savo Sūnaus kraują. Už gerus Jo žmonių darbus buvo sumokėta. Mums įsakyta vaikščioti Jo keliais, dėl kurių buvo pralietas Jo kraujas.
Kad gyventume šventai
Pažvelkime į 1 Pt 2, 20–24. Nors čia Petras kalba vergams, tačiau tai tinka visiems krikščionims: [...] Bet kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami [puoselėdami tikėjimą ir meilę – gyvenimo šventumą], Dievo akyse tai verta pagyrimo. Juk jūs tam pašaukti [tai yra Dievo valia jums, tai Jo pašaukimas jūsų gyvenimui. Tai įsakymas gyventi naujai: už pikta atsilyginti ne piktu, bet gerumu]. Ir tada pasakoma priežastis: ir Kristus kentėjo už mus.
Taigi Dievas pašaukė mus gyventi šventai, nuolankiai, kantriai, priešingai mus supančiai kultūrai, už pikta atsilyginant gerumu. Ir visa tai įmanoma tik dėl to, kad Kristus kentėjo už mus.
Kas nors gali paprieštarauti: palaukite, frazę Kristus kentėjo už mus (21 eil.) jūs interpretuojate lyg Kristus būtų kentėjęs kaip mūsų pakaitalas, tačiau šalia esanti frazė apie Kristaus mirtį kalba kaip apie pavyzdį, ne kaip pakaitalą: Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis. Jis „nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos“. Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu“ (1 Pt 2, 21–23). Kodėl manote, kad žodžiai „kentėjo už mus“ reiškia „kentėjo vietoje mūsų“, kai šalia esantis pusdalyvis apibūdina tai kaip kančią, kad parodytų mums pavyzdį, kaip gyventi?
Atsakysiu: aš šitaip suprantu šiuos žodžius, nes Petras būtent taip paaiškina juos 24 eilutėje. Jėzaus mirtis „už mus“ (21 eil.) nėra vien tik mums duotas pavyzdys, kaip gyventi, nes 24 eil. sakoma: Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio. Tai yra mūsų pašaukimo atsilyginti geru už pikta ir gyventi šventai pamatas. Kad neliktų jokių abejonių, 24 eilutės pabaigoje Petras prideda Kristaus atlikto darbo – prisiimti mūsų nuodėmes – tikslą: kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui, t. y. kad gyventume šventumui – kad galėtume būti šventi.
Taigi gyvenimą keičianti logika čia tokia pati kaip ir 1 Pt 1, 17–18: Būkite šventi, nes Dievas yra šventas, elkitės dievobaimingai, nes Jis atpirko jus nuo beprasmio gyvenimo būdo šventam gyvenimui brangiuoju Jėzaus krauju.
1 Pt 2, 24 mintis yra tokia: Kristaus darbas – prisiimti mūsų nuodėmes – yra krikščionio darbo – marinti nuodėmę – pamatas. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio tam, kad mes, mirę nuodėmei, gyventume teisumui. Arba, kaip sakoma 21 eilutėje: mes pašaukti atsilyginti gerumu už pikta, nes Kristus kentėjo „už mus“ – ne tik duodamas mums pavyzdį, bet ir kentėdamas už mus prisiėmęs mūsų nuodėmes.
Taigi tarp Kristaus atlikto darbo ir krikščionio darbo – marinti nuodėmę – yra veiksmingas ryšys. Tarp siaubingų Kristaus kančių ir Kristaus žmonių šventumo yra veiksmingas ryšys. Kristaus atliktas darbas įgalina mus marinti nuodėmę ir gyventi šventai.
Galbūt kai kurie pamokslininkai nenori spausti savo žmonių sąžinės, ragindami gyventi šventai, nes bijo Jėzaus priekaištų, kuriuos Jis skyrė Įstatymo mokytojams, sakydamas: Vargas ir jums, Įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate (Lk 11, 46).
Tačiau apaštalų Petro ir Pauliaus skelbiamos žinios esmė – krikščionių kova už šventumą yra susijusi su nuodėmių atleidimu šlovingai unikaliu būdu – per Evangeliją, kurio nėra jokioje kitoje religijoje. Sėkmingai kovoti galima tik su nuodėme, už kurią jau atleista. Atleidimą užtikrina pralietas Jėzaus kraujas, tad kova su nuodėme tikrai bus sėkminga. Susipažinkite su šia visa persmelkiančia Naujojo Testamento šventumo dinamika ir jums nereikės bijoti Jėzaus priekaištų, kad pasunkinote Jo jungą ar uždėjote per didelę naštą. Kaip tik priešingai.
Mes dažnai kalbame apie Dievo malonę ir atleistas nuodėmes, bet retai švenčiame Dievo malonės šlovę, kad nugalėtume nuodėmę. Iškeliame kryžių ir juo pridengiame savo nuodėmes, bet nematome to Biblijoje apreikšto ryšio, kad Kristus buvo nukryžiuotas tam, kad nugalėtų pornografiją ir tinginystę, kad nugalėtų nesąžiningumą ir sugrąžintų džiaugsmą kurti.
Kraujo galia
Aš meldžiu, kad suvoktume ir patirtume šį veiksmingą ryšį tarp Kristaus atlikto darbo prisiimant nuodėmę ir krikščionio darbo – marinti nuodėmę. Tarp šlovingo išteisinančio ir šlovingo pašventinančio brangaus Kristaus kraujo veikimo. Kad visi drauge giedotume:
Ar nori būti laisvas nuo nuodėmės naštos?
Yra jėga kraujuje, yra jėga kraujuje.
Ar norėtum laimėti pergalę prieš blogį?
Kraujuje yra nuostabi galia.
Paruošta pagal straipsnį, publikuotą www.desiringgod.org
Vertė Lina Tamonytė
_64x64_9de.jpg)
