Prieš kurį laiką, atlikęs sveikatos tyrimus poliklinikoje, sužinojau, kad esu vienos gana plačiai paplitusios bakterijos nešiotojas. Šios rūšies bakterija gali ištisus metus tūnoti žmogaus skrandyje, nesukeldama jokių pastebimų simptomų. Pasirodo, didelė dalis pasaulio gyventojų yra jos nešiotojai, tačiau daugelis apie tai nė nenutuokia. Vis dėlto tam tikrais atvejais ji gali tapti rimtų ligų priežastimi. Todėl gydytoja rekomendavo gydymą, išrašė receptą ir man teko kurį laiką vartoti vaistus.
Apie kitokią – dvasinę – infekciją, slypinčią žmogaus viduje ir sunkiausiai atpažįstamą, – apie pasitikėjimą savo teisumu, viename savo palyginimų kalba Jėzus. Evangelijoje pagal Luką užrašytas palyginimas apie fariziejaus ir muitininko maldą atskleidžia ne vien šios vidinės ligos simptomus, bet ir parodo, kur slypi jos gydymas.
Tiems, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis: vienas – fariziejus, o kitas – muitininkas. Fariziejus stovėdamas taip sau vienas meldėsi: „Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip štai šis muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, duodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju.“ O muitininkas, atokiai stovėdamas, nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik, mušdamasis į krūtinę, maldavo: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“ Sakau jums: šitas nuėjo į namus išteisintas, o ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris nusižemina, bus išaukštintas“ (Lk 18, 9–14).
Kam skirtas palyginimas?
Šio daugeliui krikščionių gerai pažįstamo palyginimo pradžioje aiškiai įvardijama, kam skirtas palyginimas: tiems, kurie pasitikėjo savo teisumu (Lk 18, 9). Pagrindinė palyginime gvildenama tema – pasitikėjimo savo teisumu problema, šios vidinės ligos simptomai bei jos sukeliamos pasekmės: mūsų teisuoliškumas tampa kliūtimi priimti Dievo išteisinimą (14 eil.); taip pat palyginime galima atrasti šią dvasinę bakteriją naikinančių vaistų receptą.
Ar minėtoji problema aktuali ir mums, ar tik seniai gyvenusiems fariziejams? Ta pati eilutė atsako aiškiai – palyginimas skirtas visiems, kurie pasitiki savo teisumu. Fariziejaus personažas čia tėra iliustracija, atskleidžianti plačiai paplitusią ydą. Teologai Gordonas D. Fee ir Douglasas Stuartas knygoje „Kaip skaityti ir aiškinti Bibliją“ pasakoja pamokančią istoriją. Vienas iš autorių prisimena draugo pasakojimą apie sekmadieninės mokyklos mokytoją, kuris visą valandą puikiai aiškino vaikams šį Jėzaus palyginimą, kruopščiai atskleisdamas fariziejaus paklydimą, o pamoką baigė malda: „Ačiū Tau, Viešpatie, kad mes nesame kaip tas fariziejus iš šio pasakojimo!“ Autorius prisipažįsta, kad, išgirdę tokią pabaigą, jis su draugais turėjo vienas kitą tramdyti, nes kvatojimas išdavė tą patį žmogiškąjį teisumą, kuris lyg sakytų: „Ačiū Tau, Viešpatie, kad mes nesame kaip tas mokytojas.“
Ši ir linksma, ir kartu liūdna istorija liudija, kad Jėzaus žodžiai skirti ne vien praeities fariziejams. Minėtoji liga tūno ir mumyse, vis pasireikšdama įvairiais pavidalais – net mūsų gebėjimas įžvelgti šios ligos simptomus kituose gali virsti tos pačios infekcijos apraiška. Todėl Jėzaus palyginimas moko ne ieškoti nuosavo teisumo simptomų kituose, bet pirmiausiai juos atpažinti savyje.
Du personažai
Palyginimo pradžioje supažindinama su pagrindiniais personažais: Du žmonės atėjo į šventyklą melstis: vienas – fariziejus, o kitas – muitininkas (Lk 18, 10). Jėzus sąmoningai pasirinko šiuos veikėjus kaip visiškai priešingų tuometinės žydų visuomenės polių atstovus. Fariziejai buvo gerbiama religinė grupė, gerai išmananti Raštus ir laikoma dievotumo pavyzdžiu. Muitininkai, priešingai, tarnavo Romos okupacinei valdžiai, rinko mokesčius iš savo tautiečių ir neretai naudojosi neteisinga sistema, leidžiančia praturtėti kitų sąskaita, – todėl dauguma žydų juos laikė tautos išdavikais ir korumpuotais lupikautojais.
Pirmieji Jėzaus palyginimo klausytojai tikriausiai laukė nuspėjamos pabaigos: dievobaimingas fariziejus susilauks Dievo palankumo, o niekinamas muitininkas – pasmerkimo. Tačiau Jėzus pateikia netikėtą verdiktą: Sakau jums: šitas [muitininkas] nuėjo į namus išteisintas, o ne anas [fariziejus] (Lk 18, 14). Toks nelauktas siužeto posūkis turėjo šokiruoti klausytojus – minioje tikriausiai nuvilnijo nerimastingas šnibždesys, nusistebėjimo, o gal ir pasipiktinimo apraiškos, išduodančios tos pačios infekcijos simptomus.
Pamaldumo paskirtis
Jėzaus palyginime minėtieji simptomai aiškiausiai įvardijami fariziejaus maldoje. Pirmiausia verta atkreipti dėmesį į žodžius „sau vienas meldėsi“ (ne kartu su bendruomene). Galbūt ši detalė nėra atsitiktinė: ji atskleidžia jo santykį į aplinkinius. Žodis „fariziejus“ hebrajiškai yra perušim ir dažniausiai verčiamas kaip „atsiskyręs“ – pats terminas gerai apibūdina fariziejų nuostatas: jie stengėsi atsiriboti nuo visko, kas, jų manymu, galėjo suteršti: nuo pagonių ir nuo tų žydų, kurie, jų požiūriu, nepakankamai uoliai laikėsi Įstatymo. Ta pati atsiskyrimo nuostata skamba ir maldos žodžiuose, išduodančiuose įsitikinimą, kad fariziejus priklauso ne nešvarių nusidėjėlių, bet teisiųjų stovyklai: Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip štai šis muitininkas (Lk 18, 11–12).
Atkreipkime dėmesį, kas dominuoja jo maldoje. Dievas paminimas tik kartą – galbūt tik kaip privalomas formalumas, – o toliau dėmesys sutelkiamas į paties besimeldžiančiojo nuopelnus: aš nesu toks kaip kiti, aš pasninkauju, aš aukoju. Veiksmas vyksta šventykloje, kur turėjo būti šlovinamas vien Dievas, prisimenami Jo darbai ir gailestingumas, tačiau fariziejaus maldoje šlovinamas jis pats, jo darbai ir nuopelnai. Tai vienas iš ryškesnių žmogiškojo teisumo simptomų – žmogaus susikoncentravimas į save, savo nuopelnų aukštinimas, o ne Dievo šlovinimas.
Ar šios ydos apraiškas galima pastebėti ir Kristaus Kūne – gyvojoje Dievo šventykloje? Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad ne visada bažnyčios susirinkimuose, tarnaujant, giedant, pamokslaujant dėmesio centre išlieka Viešpats, Jo šlovė, Jo nuopelnai – kartais pasigirsta ir savų pasiekimų aukštinimo gaidelės. Kartais nutinka taip, kad pamokslo centre yra pats Dievo žodžio skelbėjas – jo paties gerumas, moralumas, dvasiniai pasiekimai, o Viešpats tėra tolimame fone, retkarčiais paminimas kaip privalomas formalumas. Dažnas gyrimasis savo pasiekimais, tarnystės vaisiais ar dvasine disciplina visada įspėja apie minėtos dvasinės infekcijos simptomus.
Kas standarto autorius?
Fariziejaus malda atskleidžia dar vieną, gilesnį ir pavojingesnį simptomą, nei vien savęs gyrimas. Nagrinėjant maldą, galima pastebėti, kad fariziejus nusistatė teisumo standartą pagal savo žmogiškąją išmintį, pats save paversdamas teisumo orientyru. Tai atskleidžia maldoje išvardytas jo teigiamų savybių sąrašėlis, kuriuo remdamasis jis laiko save teisuoliu.
Fariziejai, Šventojo Rašto tiesų mokytojai, patys privalėjo suprasti, kur galima atrasti teisumo standartą. Ne žmogus, o tik Tas, kuris vienintelis yra tobulai šventas ir teisus, – pats Dievas turi teisę jį nustatyti. Neatsitiktinai palyginimo pabaigoje išgirstame dieviškąjį verdiktą, išsakytą paties Dievo Sūnaus. Dievo apreikštą tikrąjį teisumo standartą randame tik Dievo žodyje, Jo Įstatyme. Senajame Testamente galima suskaičiuoti daugiau kaip šešis šimtus Įstatymo įsakymų, apimančių apeigines, civilines ir moralines nuostatas. Norint geriau suvokti teisumo standartą, visų pirma svarbu atkreipti dėmesį į moralinius įsakymus, kurių priskaičiuojama apie šimtą. Ir Įstatymas nepalieka erdvės „pusiniam“ teisumui: norintis būti teisus Dievo akyse turi nuolatos vykdyti visus reikalavimus, nesulaužydamas nė vieno (Jok 2, 10).
Tikrojo teisumo savybių sąrašas yra nepalyginamai ilgesnis, nei fariziejaus maldoje išvardytas sąrašėlis. Verta pastebėti, kad kai kurie fariziejaus sąrašėlio punktai net neturėjo pagrindo Įstatyme: Mozės Įstatymas neliepia pasninkauti du kartus per savaitę ir duoti dešimtinę nuo visko, ką žmogus įsigyja; jame aprašyta kitokia pasninkavimo ir dešimtinės aukojimo tvarka. Taigi dalis fariziejaus „teisumo“ iš tiesų buvo jo paties kūrybos vaisius, nesusijęs su Dievo Įstatymo reikalavimais. Paties susikurtas standartas buvo pakankamai patogus, nes fariziejus buvo pajėgus laikytis atsirinktų taisyklių ir jaustis teisesniu ir geresniu už tuos, kurie panašaus standarto nesilaikė.
Manau, kad kiekvienas iš mūsų, įdėmiau pažvelgęs į save, aptiktų panašaus sindromo apraiškų. Neretai mes savo mintyse lyginamės su kitais žmonėmis, naudodamiesi savo pačių susikurtu ir mums patogiu standartu, ieškodami pranašumų prieš kitus tam, kad pakeltume savo vertę, išaukštintume savąjį teisumą. Tokie asmeniniai standartai – tai mūsų pačių atrinkti dorybių rinkiniai, taikomi tam tikrose gyvenimo srityse, kur mes esame gabūs, stiprūs, sėkmingi. Į tokius standartus neįtraukiamos nepatogios taisyklės, kurių mums nepavyksta išpildyti. Taip elgėsi fariziejus – aplinkinius vertino pagal savo susikurtą standartą.
Panašių pavyzdžių netrūksta ir Bažnyčios istorijoje. Pasakojama, kad kai kuriose XIX a. prabudimo judėjimo bendruomenėse moterims buvo griežtai draudžiama į susirinkimus ateiti su ilgomis plunksnomis papuoštomis skrybėlėmis: tvarkdariai jas prie įėjimo apkarpydavo – taip siekta, kad atitiktų bendruomenės šventumo reikalavimus. Tuo tarpu tų pačių bendruomenių vyrai ramiai rūkydavo ar kramtydavo tabaką, o kai kurie pamokslininkai net skelbdavo Dievo žodį su cigaru rankoje. Ši istorija vaizdžiai parodo, kaip lengvai žmogus linkęs pats susikurti standartus (kartais atrodančius komiškai), kurie padeda jaustis teisiais, šventais, tačiau ne visada tai susiję su Dievo žodžiu ir Jo teisumo standartu.
Taigi fariziejaus malda atskleidžia esminę problemą – nenorą sąžiningai įsižiūrėti į Dievo Įstatymo standartą kaip į veidrodį, parodantį tikrąją žmogaus būklę. Jei fariziejus nuoširdžiai, įdėmiai žvelgtų į šį veidrodį, matytų, kad pats neatitinka dieviškojo standarto – kad jis toks pat pražuvęs nusidėjėlis, kaip ir tie, kuriuos niekino.
Šioje vietoje verta prisiminti, kad Įstatymas kalba ne tik apie išorinius poelgius, taisykles, bet ir apie žmogaus vidines nuostatas: didieji įsakymai – mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, ir mylėti savo artimą kaip save patį – labiau apšviečia mūsų vidinį sugedimą, neatitikimą tikrojo teisumo standartui nei bet kokie išorinių veiksmų sąrašai. Fariziejus vien savo maldos žodžiais, niekinančiais aplinkinius, sulaužė svarbiausius įsakymus, tačiau to nei nematė, nei pripažino ir laikė save teisuoliu, o kitus – sugedusiais nusidėjėliais.
Tokią būseną vaizdžiai iliustruoja sena juokinga istorija apie senelį, kuris atvyko aplankyti anūkų ir, kaip įprasta, po pietų ant sofos prisnūdo. Anūkai sumanė pokštą – kol senelis miegojo, ištepė jo ūsus stipraus kvapo Limburgerio sūriu. Pabudęs senelis apsiuostė ir sumurmėjo: „Šitas kambarys dvokia.“ Nuėjęs į virtuvę pasakė tą patį, o išėjęs į lauką pakvėpuoti grynu oru galiausiai sušuko: „Visas pasaulis dvokia!“
Panašiai elgėsi ir fariziejus: jis puikiai užuodė aplinkinių nuodėmes, bet nepastebėjo, kad jo paties širdis skleidžia nuodėmingumo smarvę. Didžiausia tragedija – nematyti tikrosios savo būklės: jog esi beviltiškas nusidėjėlis, kurio vienintelė viltis – tik Dievo gailestingumas. Būtent šio gailestingumo ir meldė kitas palyginimo veikėjas – religingų žydų pasmerktas muitininkas.
Kai nėra kuo pasigirti
Muitininko malda buvo trumpa, be jokio nuopelnų vardijimo: O muitininkas, atokiai stovėdamas, nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik, mušdamasis į krūtinę, maldavo: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“ (Lk 18, 13). Muitininkas neturėjo kuo pasigirti Dievo akivaizdoje, neturėjo sąrašo pasiekimų, į kuriuos galėtų atsiremti. Jis maldoje pripažino karčią tiesą apie save: šventojo Dievo akivaizdoje jis yra nusidėjėlis, neturintis savyje pakankamo teisumo. Vienintelė jo viltis – Dievo gailestingumas.
Baigiamojoje palyginimo dalyje Jėzus netiesiogiai kalba apie vaistus, gydančius arba apsaugančius nuo žmogiškojo teisumo dvasinės infekcijos. Nagrinėjant palyginimą, galima išskirti kelis vaistus. Pirmasis – karčios realybės pripažinimas: jog nė vienas iš mūsų, remdamasis vien savimi, neatitinkame Dievo teisumo standarto. Šis pripažinimas neįmanomas be nuolatinio, sąžiningo žvelgimo į Dievo žodžio standartą kaip į veidrodį, parodantį mūsų nuodėmingumą. Martynui Liuteriui priskiriami žodžiai, jog didžiausia erezija, kokia tik gali apsėsti žmogaus protą, yra mintis, kad žmogus gali pats pasidaryti pakankamai geras, jog būtų vertas gyventi su šventu Dievu (tikslus šio dažnai cituojamo posakio šaltinis literatūroje nėra patikimai nustatytas, tačiau jis taikliai perteikia paties Liuterio ir Reformacijos mintį). Būtent minėta erezija, teigiančia, kad žmogus pats gali tapti pakankamai geras ir teisus Dievo akyse, rėmėsi fariziejaus religija – kaip, beje, ir bet kuri žmogaus sukurta religija.
Teisumo šaltinis
Jėzaus palyginimas netiesioginiu būdu nurodo ir antrąjį vaistą, kurį reikia vartoti po pirmojo: kai pripažįstame tikrąją savo būseną, tikėjimo žvilgsnį reikia nukreipti į Dievo gailestingumą kaip į vienintelę viltį. Būtent apie tai byloja muitininko maldos žodžiai: Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!
Antroje palyginimo dalyje galima tarp eilučių įžvelgti Evangelijos žinią, nors tiesiogiai ji dar neskelbiama. Jėzus, kuris palyginimo pabaigoje paskelbia dieviškąjį verdiktą apie muitininko išteisinimą, netrukus pats tampa žmogaus išteisinimo priežastimi, save paaukodamas ant kryžiaus kaip Dievo atperkamąją auką.
Verta atkreipti dėmesį, kad palyginimo veiksmas vyksta šventykloje – vietoje, kur Senojo Testamento laikais nuodėmingas žmogus galėjo būti švento Dievo akivaizdoje vien dėl ten aukojamų gyvulių aukų už nuodėmes. Nors pats tekstas nesako, bet galima numanyti, kad muitininko pasigailėjimo šauksmas galėjo remtis minėtomis aukomis. Iš Naujojo Testamento žinome, kad šventyklos aukos buvo tik provaizdžiai, rodantys į tikrąją, paties Dievo sumanytą auką, išteisinimo šaltinį – į Jėzaus Kristaus kryžių.
Jėzus buvo vienintelis iki galo teisus pagal Įstatymo reikalavimus, nepadaręs nė vienos nuodėmės, ir būtent Jis buvo paaukotas už kitų kaltes. Ant kryžiaus įvyko nuostabus apsikeitimas: Kristus prisiėmė mūsų kaltę ir bausmę, o mums dovanojo savo paties tobulą teisumą (2 Kor 5, 21). Tikintys šia Evangelijos žinia yra sutaikinti ir gali gyventi su šventu Dievu ne dėl savo darbų ar gerumo, o vien dėl mums įskaityto, dovanoto Kristaus teisumo. Panašiai kaip muitininkas, krikščionis turėtų remtis ir pasitikėti ne savo nuopelnais, o vien Dievo gailestingumu, apreikštu per Kristaus auką.
Kai mūsų teisumo pagrindas yra Kristaus atliktas darbas, o ne mūsų pačių nuopelnai, dingsta prasmė įrodinėti savo teisumą ir vertumą, lyginantis vienam su kitu, ieškant pranašumų. Visiems tikintiesiems įskaitytas tas pats vienintelis Kristaus teisumas – mes visi stovime ant to paties pagrindo ir visų krikščionių vertingumas yra Kristuje.
Garsus XVIII a. A. M. Toplady parašytas protestantiškas himnas „Amžių uola“ poetiškai išreiškia minėtas tiesas:
„Ateinu tuščiomis rankomis,
Nes neturiu, ko atnešti,
Tik prie Tavo kryžiaus glaudžiuosi;
Nuogas ateinu,
Kad Tu mane aprengtum;
Bejėgis, ieškodamas Tavo malonės;
Nešvarus skubu prie šaltinio –
Nuplauk mane, Gelbėtojau,
Arba pražūsiu“ (laisvas vertimas).
Šiame himno fragmente gražiai atskleidžiamas žmogaus tragiškos būklės išpažinimas ir veržimasis prie gailestingumo šaltinio, prie Kristaus kryžiaus kaip vienintelės vilties.
Svarbiausias vaistas, mažinantis pasitikėjimo savo teisumu infekcijos pasireiškimus, – tikėjimas Evangelijos žinia apie dovanotą paties Kristaus teisumą. Ir šį vaistą reikia nuolatos vartoti profilaktiškai, vis primenant sau, kuo iš tikrųjų grindžiamas mūsų išteisinimas, dėl kurio mes galime gyventi su šventu Dievu Jo džiaugsme ir ramybėje.
_64x64_9de.jpg)
