Mylimi ir priimtini

Vos baigęs koledžą mano sūnus Bobas įsitraukė į sunkias pirmojo darbo paieškas. Tuo metu Dalase buvo sunku įsidarbinti. Ekonomikos lygis buvo labai žemas, tad net patyrę verslininkai sunkiai vertėsi. Daugybė žmonių neturėjo be darbų. Akivaizdu, jog ką tik baigusio koledžą jaunuolio padėtis buvo ne geriausia. Matydamas, jog sūnus puola į neviltį, pasikviečiau jį kartu papusryčiauti, kad galėčiau padrąsinti ir patarti.

Mes ilgai ir naudingai šnekėjomės apie darbą, verslo pasaulį, interviu ir, atrodė, kad jo nuotaika kiek pagerėjo. Tada tęsėme pokalbį apie kitus dalykus ir paprasčiausiai džiaugėmės buvimu kartu. Baigiantis pokalbiui, Bobas pasakė: „Tėti, ačiū, kad skyrei man tiek daug laiko. Aš iš tiesų jau buvau bepasiduodantis, tačiau tu man nemažai padėjai. Žinai, – tęsė jis, – vienas dalykas, kuriuo aš niekados neabejojau, tai – kad tu mane myli. Tu parodei tai visais įmanomais būdais.“

Be abejo, man buvo malonu tai išgirsti, tačiau kažkodėl jaučiau, jog tame kažko trūksta. Kelioms sekundėms susimąsčiau ir tada, atrodo, Dievas pakišo man naują mintį: „Bobai, aš visados tave mylėjau ir mylėsiu, bet leisk man užduoti šį klausimą: Ar tu visados žinojai, kad esi ir priimtinas?“

Bobas labai nustebo ir paklausė: „Ką tu turi omeny?“

„Tarp meilės ir priėmimo yra skirtumas. Tu sakai, jog esi tikras, kad aš tave myliu, tačiau priėmimas yra kai kas kita. Ar žinai, pavyzdžiui, jog esi man priimtinas toks, koks esi, kad aš iš tiesų tave mėgstu?“

Bobas truputėlį pagalvojo. Tada rimtu tonu pasakė: „Ne, tėti, taip nemanau... Galvoju, jog niekados iš tiesų nesijaučiau tau priimtinas.“

Paprašiau jo tai paaiškinti, ir jis tęsė: „Visados jaučiausi taip, tarsi tu norėtum, jog aš būčiau dvasingesnis. Žinai, jei daugiau skaityčiau Bibliją, daugiau užsiimčiau krikščioniška veikla ar kad, užuot įsitraukęs į verslą, kaip tu pasirinkčiau krikščionišką tarnystę.“

Bobui išsakant savo tikrus jausmus, manyje sukilo daugybė kaltinančių prisiminimų. Prisiminiau savo atsivertimo pradžią. Bobas ir dukra Debė tuo metu buvo daugmaž 8 ir 10 metų amžiaus. Aš iškart meldžiausi su jais, kad jie pakviestų į savo širdį Jėzų, kaip Gelbėtoją. Esu labai dėkingas, jog tai patyriau, tačiau tuo metu sugebėjau dalintis tik tuo, ką pats žinojau: buvau tvirtai įsitikinęs, jog Jėzus Kristus mirė ant kryžiaus, kad atleistų mums nuodėmes, bet nedaug tesuvokiau, jog Jis gyvena mumyse ir per mus. Išmokyti kitus gali tik to, ką pats žinai.

Būdamas nepaprastai karštas naujatikis krikščionis, aš pradėjau ugningai skelbti Evangeliją žmonėms. Labai didžiavausi, kad esu „drąsus Kristaus liudytojas“. Kartais elgiausi kaip nebrandus asmuo ir būdavau nepakeliamas (stačiau kitus į keblią padėtį), tačiau mano uolumas buvo nuoširdus. Deja, savo gyvenimo būdą aš pradėjau laikyti standartu, pagal kurį turėtų gyventi ir kiti. Subtiliais ir nesubtiliais būdais priverčiau daugelį žmonių jaustis kaltais, kad jie nedaro to, ką darau aš. Taip elgiausi ir su savo vaikais. Bobui parėjus namo ir papasakojus, jog kieme smagiai žaidė su nauju draugu, aš pažvelgdavau jam į akis ir ištardavau: „Puiku, Bobai. Ar tu jam paliudijai Kristų?“ Aš tikėjausi, jog mano devynmetis sūnus ims dalintis Evangelija pabendravęs su juo vos 15 minučių.

Vienas nesmagiausių epizodų įvyko po kelerių metų. Tuo metu aš jau buvau etatinis tarnautojas ir dalyvavau konferencijoje. Vienas iš pranešėjų, turėjęs puikią efektyvaus liudytojo reputaciją, pasakojo, kaip eidamas liudyti Kristų nuo durų prie durų jis su savimi pasiimdavo ir vaikus. Pamatęs, kokio pozityvaus dėmesio jis sulaukia, pagalvojau: „Aš irgi galiu tai daryti!“ Juk buvau drąsus liudytojas, nebijojau belstis į nepažįstamųjų duris ir dalintis savo tikėjimu! Tad pasiėmiau savo drovų ir jautrų 11-metį sūnų, eidavau pas kaimynus ir skelbiau Evangeliją nepažįstamiesiems, kad padaryčiau įspūdį kitiems krikščionims bei būčiau pagerbtas kaip tas žmogus... Tuo metu mano vargšas sūnus iš baimės norėjo nerti į krūmus.

Paklausiau Bobo, ar jis prisimena šiuos įvykius. Jis tai puikiai prisiminė ir patvirtino tuo metu nusprendęs: „Jeigu tai reiškia būti geru krikščionimi, aš geriau liksiu pakrašty.“ Savo širdy manydamas, jog negyvena pagal man priimtinus standartus, galvodamas, kad aš jo nepalaikau, jis vis labiau ir labiau užsisklendė ir nuo manęs atsitraukė. Galėjau dešimt tūkstančių kartų sakyti, jog jį myliu, galėjau apkabinti ir bučiuoti, dovanoti šimtus dovanų, bet visi mano meilės tvirtinimai būtų beprasmiški, nes jis netikėjo, jog yra priimtinas.

Galiausiai aš visgi gavau progą pasakyti, jog buvau neteisus, ir paprašyti Bobo atleisti man už mano kvailumą visus tuos metus. Dar svarbiau yra tai, kad aš turėjau galimybę pasakyti, jog ne tik myliu ir mylėsiu, bet ir priimu jį tokį, koks jis yra, – jam nereikia nieko daryti ar kuo nors tapti, kad užsitarnautų mano priėmimą. Nebuvo jokio „jeigu“ – aš paprasčiausiai priėmiau jį ir džiaugiausi juo. Mūsų bendrystė tą rytą atsinaujino. Aš suvokiau: jei nėra priėmimo, meilė praktiškai tampa beprasmė.

Vėliau supratau, kad daugybė krikščionių į Dievą žiūri taip, kaip Bobas žiūrėjo į mane. Dauguma jų galėjo cituoti Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 16 eilutę: Nes Dievas taip pamilo pasaulį..., tačiau kasdien jautėsi taip, tarsi Dievas norėtų juos išvemti, nes jie negyvena pagal Jo standartus. Visgi dažnai jie mėgino laikytis ne Dievo, bet savo pačių ar kitų žmonių nustatytų standartų.

Esu girdėjęs posakį „krikščionis-fantomas“. Tai – įsivaizduojamas asmuo, su kuriuo daugelis mūsų nuolatos lyginasi. Jis yra nepaprastai dvasingas, kasdien keliasi 4 val. ryto, kad galėtų keturias valandas melstis. Tada dar keturias valandas skaito Bibliją, na o po to eina į darbą, kuriame yra aukščiausias savo srities specialistas, ir ten visiems bendradarbiams liudija Kristų. Jis veda kelias Biblijos studijų grupes, lankosi kiekviename bažnyčios susirinkime ir tarnauja keliuose tarnavimuose. Jis nuostabus dvasinis vadovas ir savo namuose – žėrintis mylinčio vyro ir tėvo, kasdien vedančio dvasines pamokas savo žmonai iš Patarlių knygos 31 sk. ir tobuliems vaikams, pavyzdys.

Žinoma, nė vienas mes negalime gyventi pagal tokius standartus, mat tam prireiktų 100 valandų per dieną! Racionaliai mąstydami, mes suprantame, jog krikščionis-fantomas yra juokingas, tačiau problema, kad sąmoningai to nesuvokiame. Jis – lyg vaiduoklis, sėdintis mūsų pasąmonėje ir kuriantis nepamatuotą nesėkmės jausmą. Tie, kurie mano, jog toks „tobulas“ krikščionis yra Dievui priimtinas standartas, gyvena nuolat slegiami kaltės ir įsivaizduoja, kad Dievas sėdi danguje nepritariamai sukryžiavęs rankas.  Jie net nesivargina melstis, nes žino, kad Jis jiems niekada neatsakys.

Taip surišti žmonės gerai žino biblinį mokymą, kad Dievas juos myli, bet giliai savo širdyje jie netiki, kad Dievas juos priima. Tačiau atskyrus žinojimą ir poilsį, kurį tas žinojimas, jog esi Dievui priimtinas, atneša, Jo meilė praktiškai tampa beprasmė ir nekeičia kasdienio gyvenimo. Dažnai konsultuodamas žmones aš kalbėdavau apie Dievo meilę ir mačiau, kaip krikščionys kartais net su kartėliu reaguodavo: „Na ir kas? Jis myli visus!“ Jie manydavo, jog Dievas myli neapibrėžta, universalia ir neasmeniška meile.

Daugeliu atveju, apie tai, kad esame priimtini Dievui Kristuje ir kokį paveldą turime Jame, paprasčiausiai neaiškinama. Ir taip yra ne tik dėl to, kad žmonės nežino, kas rašoma Biblijoje. Kartą dėstydamas studentams seminarijoje ir kalbėdamas apie krikščionio identitetą Kristuje, paklausiau: „Kas iš jūsų yra teisus ir priimtinas Dievo akyse kaip aš?“ Visi, esantys auditorijoje, pakėlė rankas. Tada uždaviau dar vieną klausimą: „Kas iš jūsų yra teisus ir priimtinas Dievo akyse kaip Bilis Gremas?“ Rankas pakėlė apie pusė studentų. „O kas iš jūsų yra priimtinas ir teisus Dievo akyse kaip apaštalas Paulius?“ Pakilo gal tik dešimt procentų rankų. „Na, o dabar iš tiesų sunkus klausimas: kas iš jūsų Dievo akyse yra teisus ir priimtinas kaip Jėzus Kristus?“ Iš visos auditorijos gal tik trys seminarijos studentai pakėlė rankas.

Supraskite, taip jie elgėsi ne todėl, kad nežinojo. Šie žmonės mokėsi puikioje seminarijoje, ir kiekvienas iš jų būtų gynęs išteisinimo per tikėjimą doktriną. Jie žinojo tiesą, tačiau ar ta tiesa buvo pasiekusi ir jų širdis? Tai puikiai iliustruoja, jog asmuo gali žinoti, ką sako Biblija, tačiau nebūtinai žinos, ką tai reiškia. Įdomu, ar jūs būtumėte pakėlęs ranką?

Galiausiai šiai grupei studentų pasakiau šią neįtikimą tiesą, kurią dėstau ir jums: „Pasakysiu jums tiesiai šviesiai, jog nėra šansų jums tai prarasti. Jeigu tu esi tikras krikščionis, vadinasi, tu esi ir teisus, ir priimtinas Dievo akyse kaip Jėzus Kristus!“

Kad būtumėte matę jų veidus! Manau, jog kai kurie bijojo, kad manęs nenutrenktų perkūnas iš dangaus!

Kokia yra tavo reakcija? Jeigu esi šokiruotas kaip ir dauguma tų studentų, gali būti, jog tu paprasčiausiai nežinai, kas tu esi Kristuje. Gali būti, jog puikiai išmanai doktriną, tačiau tavo kasdienis krikščioniškas gyvenimas vis dar daugiau našta nei palaiminimas. Galbūt daugybę kartų mėginai pakeisti savo gyvenimą – lankei seminarus, skaitei knygas ir klauseisi įrašų, bet pastangos buvo nesėkmingos. Kad ir kokia būtų tavo situacija, turiu pasidalinti su tavimi didžiule naujiena. Pažvelk į dalelytę šio fantastiško paveldo, kurį mes gavome Jėzuje Kristuje. Meldžiu, kad tau nebereiktų vėl kovoti su abejonėmis, jog esi priimtinas Dievui, kad galėtum atrasti neišmatuojamus Jo meilės stebuklus.

Pastebėjau, jog daugelis krikščionių supranta pagrindinę atleidimo idėją: Dievas paėmė mūsų nuodėmes ir uždėjo jas ant Jėzaus. Tačiau tai – tik pusė žinios! Dievas taip pat paėmė tobulą Kristaus teisumą ir atidavė jį mums! Antrame laiške korintiečiams sakoma: Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (2 Kor 5, 21).  Kaip aš galiu atsistoti ir skelbti, jog Dievo akyse esu lygiai toks pats teisus ir priimtinas, kaip Jėzus Kristus? Ar dėl to, ką aš padariau? Jokiu būdu! Tai tik dėl to, kas aš esu Kristuje.

Biblijoje dedama daug pastangų skelbiant, jog teisumas yra dovana, kurią žmogus gauna tikėjimu. Laiške romiečiams atvirai sakoma: Bet su dovana yra ne taip kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus [Adomo] nusikaltimo mirė daugelis, tai tuo labiau Dievo malonė ir malonės dovana per vieną Žmogų, Jėzų Kristų, gausiai atiteko daugybei (Rom 5, 17).

Teisumas (teisinga, visiško priimtinumo prieš Dievą pozicija) yra dovana. Tu negali to nusipelnyti. Tu nesi to vertas. Tačiau, kaip ir kiekvieną dovaną, gali ją priimti arba atmesti. Bet jei jau kartą gavai, ji tavo.

Žmonės dažnai man sako: „Aš negaliu suvokti, kaip Dievas gali mane išteisinti.“ Atsakau: „Aš turiu geresnį klausimą – kaip Dievas galėjo padaryti Jėzų nuodėme?“ Jei atvirai, tai man lengviau suprasti, kaip Dievas galėjo mane išteisinti, nei mėginti suprasti, kaip tobulą Sūnų Dievas padarė nuodėme. Tačiau Antro laiško korintiečiams 5 skyriaus 21 eilutė moko apie abu dalykus.

Minėti seminarijos studentai, efektyviai gebantys apginti išteisinimo tikėjimu doktriną, buvo pernelyg baugštūs tais pačiais žodžiais patvirtinti, jog jie yra teisūs lygiai taip pat kaip ir Jėzus. Vis dėlto teigti viena lygu teigti kita. Žodis „išteisintas“ reiškia „paskelbtas visiškai teisiu“. Požiūris, kad mūsų teisumas Kristuje susijęs tik su tuo, kur mes eisime po mirties, ir tuo, jog čia ir dabar mūsų priimtinumas remiasi veiksmais, trukdo net žinančiam, ką Biblija moko apie išteisinimą, tai pritaikyti sau. Taip galvojantysis nepatirs jokios naudos iš savo žinojimo, kad yra išteisintas Kristuje. Jis ir toliau savo santykį su Dievu vertins pagal nuopelnų sistemą ir jaus tą atskirtį tarp savęs ir Dievo (net jei iš Dievo pusės nėra jokių kliūčių). Taip mano sūnus Bobas jautėsi bendraudamas su manimi. Tiesa yra tokia: Dievas jau dabar žvelgia į mus kaip į visiškai priimtinus ir teisius – ne dėl to, ką mes darome, bet dėl to, ką Kristus padarė dėl mūsų.

Ar iš tiesų tuo tikime, pirmiausia parodo mūsų maldos. Kaip mes žiūrime į Dievą? Maldoje atsiskleidžia mūsų suvokimas, kaip Dievas mus priima ir ko, mūsų nuomone, Jis trokšta iš mūsų. Vienintelis dalykas, kurio Dievas iš mūsų nori, – kad pasitikėtume Juo ir Jo Žodžiu, kuris sako, jog Kristus viską atliko, ir veiktume pagal tai, artindamiesi prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu (Hbr 4, 16).

Pastebėkite – Dievas sako: „mums reikiamu metu“. Kada labiausiai reikia pagalbos? Ar ne tada, kai krentame, pakliūname į pagundymus ar supančiojami kokios nors nuodėmės? Tačiau jeigu tu nepasitiki, jog esi visiškai priimtinas Dievo akyse, tu niekados neturėsi drąsos prie Jo artintis. Tu slankiosi aplink Jo sosto menę, mėgindamas atrasti būdą tapti pakankamai „vertu“ ten įeiti. Tu vengsi eiti prie vienintelio savo pagalbos šaltinio – Dievo, kai tau to labiausiai reikės! Kada tu ar aš galime tapti pakankamai „verti“ artintis prie švento Dievo sosto? Niekados. Tačiau Naujasis Testamentas nuolat mus ragina įsižiūrėti, ką Dievas padarė per Kristų, kuriame mes turime drąsą ir užtikrintą priėjimą per tikėjimą Juo (Ef 3, 12). Kaip mes įgauname drąsos ir pasitikėjimo? Tikėdami Juo. Visa, ko mes meldžiame, meldžiame Jėzaus vardu.

Dažnai klausiu: „Ką reiškia melstis Jėzaus vardu?“ Šią frazę girdėjome nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Mes visi taip baigiame savo maldas. Bet, atrodo, niekas nežino kodėl. Turbūt pats nuoširdžiausias girdėtas atsakymas skambėjo taip: „Tai forma pabaigti mūsų maldas.“ Ne, tai kur kas daugiau nei tik maldos pabaigos forma.

Melstis Jėzaus vardu reiškia, jog mes pripažįstame du dalykus: pirma, pripažįstame, jog be Jo neįmanoma būti priimtinais šventam Dievui. Antra, mes skelbiame, kad dėl Jo ir dėl to, ką Jis atliko, mes galime drąsiai artintis prie Dievo bet kuriuo metu visiškai pasitikėdami, kad atrasime mus priimančias, atviras, ištiestas rankas! Ne dėl mūsų pačių teisumo, nes mes jo neturime, bet dėl Jo. Laiške galatams sakoma: Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi (Gal 3, 27). Dėl to, kad mes esame Jame, esame visiškai priimtini Dievui!

Kalbu apie mūsų, kaip asmenybių, bet nebūtinai mūsų veiksmų priimtinumą. Aš esu priimtinas Jam, nes tikiu Kristų, tačiau tai nereiškia, jog viskas, ką aš darau, yra gerai. Jis gali ne apkabinti ir atskleisti tiesą apie kai kuriuos dalykus mano gyvenime, parodyti, kur aš elgiuosi netinkamai: kokios nuostatos, veiksmai ar įpročiai yra netinkami. Kodėl? Todėl, kad Jis gali pakeisti mano netinkamą nuostatą, ir tai pakeis mano veiksmus. Tačiau niekuomet nekils klausimas, ar aš esu Jam priimtinas. Jis visuomet elgsis su manimi iš tobulos meilės, priimdamas, išmintingai ir maloniai. Aš esu Dievo vaikas, todėl Jis girdi Jėzaus vardu išsakytas mano maldas!

Mūsų maldos parodo, kaip mes suvokiame savo tapatybę Kristuje. Biblija ragina „nuolatos melstis“ (1 Tes 5, 17), ir aš suvokiau, kad būtent toks yra širdies, kurioje gyvena Kristus ir kuri patiria Jo meilę bei priėmimą, troškimas. Tačiau nemanau, jog labai daug krikščionių yra tikri, kad jų maldos bus išklausytos. Ir tai todėl, kad mes nežinome, kas esame.

Remdamasis savo patirtimi mokant ir konsultuojant tūkstančius žmonių, aš supratau, jog pati destruktyviausia jėga, su kuria susiduria žmonija, yra sąlygomis apribota meilė ir atstūmimo jausmas: „Aš mylėsiu tave, jeigu ...“

Žmonės, užaugę namuose, kur jie turėjo pelnyti tėvų meilę, visą gyvenimą patiria skausmą ir kančias. O tie, kurie užaugo aplinkoje, kur buvo besąlygiškai mylimi ir priimtini, yra labiau pasitikintys ir ryžtingiau braunasi per gyvenimą. Tačiau tai tinka ir kalbant apie dvasinį gyvenimą. Ar kada nors domėjaisi religijos istorija? Ar pastebėjai, kad religingi žmonės gali būti patys nedoriausi žmonės pasaulyje? Tai todėl, kad visos religingo žmogaus pastangos pasiekti Dievą yra paremtos mėginimu užsidirbti priėmimą ir atsakymą iš Dievo ar „dievų“. Tik tyra ir neatskiesta krikščionybė kalba apie mylintį ir priimantį Dievą, siūlantį žmonėms atleidimą ir gyvenimą!

Jei pati destruktyviausia jėga yra sąlygomis apribota meilė, tai pati stipriausia gyvenimą keičianti jėga yra žinia apie besąlygišką Dievo meilę ir tai, kad esi priimtinas Kristuje Jėzuje. Nepamirštamas pavyzdys yra Dženės pasakojimas.

Dženė visą gyvenimą vargo. Ji ištekėjo už ambicingo, karjeros siekiančio kariškio, tad jiems teko gyventi daugelyje pasaulio šalių. Deja, Dženė gyvenimu nesidžiaugė – ją nuolat kankino depresija. Ji tapo priklausoma nuo medikamentų. Tačiau gana dažnai net ir jie jai nepadėdavo. Skausmas buvo toks stiprus, kad ji kelis kartus bandė nusižudyti. Po paskutinio mėginimo pasitraukti iš gyvenimo ji keturias dienas buvo tarp gyvenimo ir mirties – ją buvo ištikusi koma. Pavargęs nuo nesuprantamo jos elgesio, vyras ją paliko.

Po ketvirto nesėkmingo mėginimo nusižudyti ji nebedrįso mėginti dar kartą. Ji nusprendė gyventi, tačiau depresija tęsėsi. Dženė viena grįžo į Jungtines Valstijas, mėgindama kaip nors gyvenime įsitvirtinti. Čia, Dalase, kažkas ją pakvietė į Biblijos studijas, kurias vedžiau aš. Ji iš karto su džiaugsmu atsiliepė į Gerąją naujieną ir priėmė Jėzų Kristų. Dženė su nuostaba skaitė, ką Dievas apie ją, kaip savo vaiką, sako Šventajame Rašte. Ji kabinosi į kiekvieną eilutę, kalbėjusią apie Dievo meilę, priėmimą ir jos naują tapatybę Kristuje. Jos prislėgta išvaizda pradėjo keistis: įtemptus nervus ir sukaustytus judesius keitė šypsena, spindinčios akys, ramus atsipalaidavimas ir veržlumas, pastebimas net žingsniuose. Susirūpinimą savimi pakeitė nuoširdus rūpestis kitais žmonėmis. Netrukus depresija liko tik prisiminimas.

Niekados nepamiršiu dienos, kai plačiai šypsodamasi Dženė pasakė: „Bobai, aš tiek daug kartų mėginau nusižudyti ir galiausiai man pavyko!“ Tai mane pribloškė. Ji juokėsi iš mano reakcijos ir paaiškino: „Aš taip ilgai buvau nelaiminga, tačiau dabar atradau, kaip stipriai Dievas mane myli ir kasdien tai suvokiu vis daugiau. Ta senoji Dženė mirė – jos neliko. Ji mirė ant kryžiaus su Jėzumi. Bet naujoji Dženė gyva ir tobulai mylima Jame.“ Ji aiškino toliau: „Visą gyvenimą aš ieškojau ko nors, kas mane mylėtų ir priimtų tokią, kokia esu. Aš stengiausi pelnyti savo šeimos palankumą: mėginau pelnyti  vyro, savo vaikų ir draugų meilę. Žinoma, siekiau užsidirbti Dievo meilę ir palankumą. Tačiau siaubingai sunku priversti kitus žmones tave mylėti, kai manai, jog esi nevertas meilės. Tik Jėzuje aš radau meilę ir priėmimą, kuriuo galiu pasitikėti per amžius. Tačiau pats nuostabiausias dalykas yra tai, jog nustojus stengtis, kad žmonės mane mylėtų, atradau daugiau meilės, nei kada nors galėjau tikėtis iš kitų Dievo vaikų.“

Nuo to laiko, kai pirmą kartą sutikau Dženę, praėjo daugiau nei penkeri metai. Per tuos metus ji buvo visiškai išvaduota iš depresijos. Šiandien ji džiaugsminga, maloni krikščionė, kupina užuojautos ir meilės. Ji puiki, jautri ir išmintinga patarėja žmonėms, einantiems tuo pačiu depresijos bei nevilties keliu, iš kurio ji ištrūko per Kristų.

Jėzus sakė: Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš (Jn 6, 35). Kiekviena į šį varganą, nuodėmės pavergtą pasaulį gimusi žmogiška būtybė gimsta ilgėdamasi besąlygiškos meilės ir priėmimo. Kai išmokstame visiškai pasitikėti Jėzumi Kristumi, atrandame, kad Jis ištikimas tam, ką pažadėjo, – Jis visiškai patenkina tą nuolatinį alkį ir troškulį. Jame atrandame besąlygišką meilę, besąlygišką priėmimą bei gyvenimo prasmę ir tikslą. Visi ieškojimai baigiasi Jame.

Iš kn. „Classic Christianity“

Vertė Lina Tamonytė