Nuobodulio kančia ir priklausomybė nuo feisbuko

Mes dar niekada nebuvome taip priklausomi nuo feisbuko.

2013 m. kasdien feisbuke apsilankydavo 63 proc. vartotojų. 2014 m. šis skaičius šoktelėjo iki 70 proc. Jei kiekvieną dieną tikrinate feisbuką, esate vienas iš 864 milijonų žmonių, kurie neatsispiria tokiam įpročiui.

Daugeliui mūsų feisbukas tapo savotiška priklausomybe, nesąmoningu įpročiu, kuris keičia mūsų smegenis. Ofiras Turelis, Kalifornijos valstijos universiteto psichologas, atliko tai įrodantį tyrimą. Jis tvirtina, kad vairuotojai, turintys priklausomybę nuo feisbuko, linkę greičiau nuspausti naujo pranešimo mygtuką, nei atkreipti dėmesį į kelio ženklą. „Štai kokią įtaką daro feisbukas“, – sako mokslininkas.

O. Turelis kartu su kolegomis atliko tyrimą, įrodantį, kad priklausomybės nuo feisbuko ir nuo narkotikų susijusios su tomis pačiomis smegenų sritimis, tačiau turi vieną svarbų skirtumą. Jis rašo, kad priklausomybę nuo feisbuko turintys asmenys, skirtingai nei narkomanai, „geba kontroliuoti savo elgesį, tačiau neturi tam motyvacijos, nes nesuvokia skaudžių pasekmių“.

Daugelis jūsų naudojasi feisbuku ar tviteriu geriems tikslams, ir tai pagirtina. Daugelis jūsų skaitote šitą straipsnį, nes galbūt jį taip pat radote feisbuke. Tačiau neapsigaukime – priklausomybę nuo feisbuko, kaip ir daugelį kitų priklausomybių, sukelia nuobodulys. Feisbukas sukurtas taip, kad mes jį įsijungtume kaip virtualų lošimo automatą, iš kurio byra įdomios naujienos ar juokingi vaizdeliai, kai gyvenimas tampa neįdomus.

Būtent čia ir slypi problema, nes daugeliui vartotojų feisbukas tampa dalyku, kuriuo malšinama iš nuobodulio kylanti priklausomybė ar manija.

Kenksminga priklausomybė nuo feisbuko klesti, nes nesuvokiame, kuo už tai mokame. Pasvarstykime, kokias pasekmes sukelia nuobodulio sukeltas įkyrus potraukis.

1. Priklausomybė nuo feisbuko gesina maldą.

Turbūt niekas dar neatliko tyrimo, koks yra santykis tarp laiko, praleisto socialiniuose tinkluose, ir pasitenkinimo maldos gyvenimu, tačiau viskas rodo, kad bręsta rimta problema.

Neseniai pasiteiravau pastoriaus ir populiarios knygos apie maldą autoriaus Timo Kelerio, ar tikrai žmonės tokie nemaldingi? „Ko gero... Ironiška, bet visi, su kuo tik pasikalbu, atrodo tokie užsiėmę ir be paliovos visą laiką bendraujantys, todėl manau, kad maldingumo vis mažėja. Laikas, kurį žmonės praleidžia melsdamiesi vienumoje, trumpėja. Dabar mes tikrai nebe tokie maldingi.“ „Ką tada būtų galima pasakyti apie mūsų dvasinę būklę?“ – paklausiau. „Mūsų dvasinė būklė sparčiai prastėja“, – nuoširdžiai atsakė pastorius. 

Kai mums tampa nuobodu, mes vis labiau linkę ne melstis, o ieškoti ko nors įdomaus ar prablaškančio socialiniuose tinkluose.

2. Feisbukas iškreipia žmogaus tapatybės suvokimą

Priklausomybė nuo feisbuko ir panašios priklausomybės iškreipia mūsų tapatybės suvokimą. Matematikas Blezas Paskalis, gyvenęs XVII amžiuje, stebėdamas to meto jaunuomenę, rašė: „Tik atimk iš jų pramogas ir pamatysi, kaip jie džiūva iš nuobodulio“, nes „mes iš karto tampame nelaimingi, kai esame priversti mąstyti apie save, o ne pramogauti“.

Susikaupimas ir tyla atneša nusiminimą, kurį bandome numalšinti lengvabūdiškumu“, – sakė Paskalis.

Todėl mes ir susiviliojame tokiomis pramogomis kaip feisbukas – kad kažkuo užsiimtume, kad pritaptume, kad išreikštume save, ir tik tam, kad nusimestume tylos naštą.

Vėliau Paskalis užrašė: „Nieko nėra žmogui taip sunku pakęsti, kaip būti visiškai nurimusiam – nieko negeisti, nieko nedaryti, nesiblaškyti, nieko netyrinėti. Tuomet jis patiria savo niekingumą, apleistumą, nevisavertiškumą, priklausomybę, silpnumą ir tuštumą. Iš jo širdies gelmių iš karto išnirs nuovargis, niūrumas, liūdesys, susierzinimas, apmaudas ir neviltis.“

Nepabuvę ramiai vienumoje, negalime suvokti, koks didelis mūsų vargas; negalime patirti, kad mums žūtbūt reikia Dievo. Nuobodulio našta turėtų atverti mūsų ribotumą ir pažadinti trokšti malonės.

3. Priklausomybė nuo feisbuko užtemdo grožį

Feisbuko strategai žino, kad monotonija žmonėms nepatinka. Pabandykite – nesugebėsite ištverti.

Mes nesame sukurti nuoboduliui. Nuobodulys kyla iš nuodėmės, o nenumaldę nuobodulio galiausiai labai lengvai pasiduosime lėkštoms pramogų ir sugedimo vilionėms.

Samas Stormsas rašo: „Nuobodulys priešingas įgimtam Dievo duotam impulsui nustebti, žavėtis, jausti malonumą ir džiaugtis.“ Jis perspėja, kad įsileidę nuobodulį, arba mirsime emociškai, arba „stačia galva pulsime į visokias beprotiškų ir neįprastų pojūčių paieškas – pornografiją, svetimavimą, narkotikus, fantazijas apie šlovę ir valdžią, – kad išsivaduotume iš slogučio ir pasijustume geriau“. Arba nuobodžiaudami pasinersime į nekaltai atrodančią pramogą – feisbuką, įjungsime šį virtualų lošimo automatą.

S. Stormsas rašo, kad tai, ką darome atėjus nuoboduliui, daug pasako apie mūsų širdį, ir paaiškina, kodėl mus taip traukia žalingi įpročiai.

Daug žmonių įjunko į nuodėmingas priklausomybes, nes jiems tiesiog pasidarė nepakeliamai nuobodu. Priklausomybės tokios stiprios todėl, kad jos įsitaiso toje širdies vietoje, kuri skirta antgamtinei bendrystei ir dvasinei meilei. Žalingais įpročiais arba slopiname ir mariname savo laimės troškimą, nes bijome, kad jis niekada neišsipildys, arba siekiame visiškos laimės per apgaulingus pasitenkinimo pakaitalus – kokainą, apsirijimą, nesantuokinius ryšius, persidirbimą, perfekcionizmą, įvaizdį, išorinio grožio maniją. Šie įpročiai gajūs todėl, kad žmogaus širdis neišvengiamai trokšta būti sužavėta, pakerėta ir pamaloninta. Širdis galiausiai mus nuves arba į trumpalaikių malonumų priklausomybę, arba prie Dievo.

Ir „didelės“, ir „mažos“ – bet kokios priklausomybės prasideda nuo to paties pagundymo. Kaip sako sena patarlė – „dykos rankos velnio darbą dirba“. O jei rimtai – nuobodžiaujantis žmogus greitai susitaiko su nuodėme. Kad ir kokiu būdu būtų malšinamas nuobodulys, jis tampa silpnąja žmogaus moralės vieta – būtent čia ir slypi problema.

Kaip įveikti nuobodulį

Mes esame būtybės, sukurtos garbinti didybę, todėl turime rasti tai, kas būtų verta mūsų garbinimo. „Įveikti nuobodulį reikėtų ne pramogaujant ar siekiant prasiblaškyti, bet tikrai susižavėjus, gėrintis kuo nors“, – sako Johnas Piperis. Turime susitikti su Dievu, kad būtume emociškai ir intelektualiai apstulbinti visame kame esančio beribio, amžino ir nesikeičiančio Kristaus pranašumo“.

Tai reiškia, kad šį įprotį sukti feisbuko „lošimo automatą“, bandant numalšinti apėmusį nuobodulį, galima įveikti. Tačiau taip nutiks tik tada, kai prieš mūsų vidines akis atsiveriantis Dievo vaizdas bus toks didingas, kad regėsime Jį nuostabų ir amžinai išradingą, tokį išradingą, kad tiems, kurie Jį garbina, neteks nuobodžiauti dar milijonus ir milijardus amžių.

www.desiringgod.org

vertė Jurga Domarkaitė

Bendrinti: