Puoselėjant romumą pykčio amžiuje

Mes gyvename pykčio amžiuje: pyktis įsiplieskia viešose diskusijose, griauna šeimas, iškreipia net bažnyčios liudijimą pasauliui... Dar visai neseniai negebėjimas kontroliuoti savo pykčio buvo gan retas ir išskirtinis reiškinys, iš kurio galėjome tik pasijuokti, ką ir darė kai kurie vakarinių pokalbių šou vedėjai, o 2003 metais kino ekranuose pasirodė ir komedija „Pykčio valdymas“, kurioje pagrindinius vaidmenis atliko Adamas Sandleris ir Jackas Nicholsonas.

Šiandien negebėjimas valdyti savo impulsų jau nebėra retenybė ir pašaipų objektas. Mes gyvename pykčiu liepsnojančiame pasaulyje. Nesena „New York Times“ dokumentika pasakoja apie internetinę „Pasipiktinimo mašiną“, kuri, pateikus truputį iškreiptos informacijos ir užkrečiančiai ja dalijantis, gali pakurstyti patyčias socialinėse medijose bei sužlugdyti žmogaus gyvenimą. Jaunuoliai prarado gebėjimą adekvačiai reaguoti į kitokį požiūrį. Studentai skundžiasi „mikroagresijos“ išpuoliais ir reikalauja, kad kiekvienas įžeidinėtojas nedelsiant būtų pašalintas, prašydamiesi „saugios erdvės“, kur jų trapus požiūris galėtų ilsėtis nepuolamas priešininko argumentų.

Kalbant apie viešąsias diskusijas, mes tapome kultūra, kuri visur įžvelgia grėsmę. Mūsų nuolatinė psichiškai nesveika politinės neapykantos būsena neleidžia mums suvokti realybės, apibrėžti išmintingo veiklos kurso ir daro mus negabius elgtis ramiai, apgalvotai ir teisingai. Nevaldomo pykčio pasekmių liudininkais tampame ir bažnyčioje, ir namuose.

Kiek bažnyčios debatų liko neišspręsta vien todėl, kad kambaryje nėra brandžių asmenų, kurie vadovaudamiesi blaiviu protu galėtų aptarti įvairius klausimus? Kiek santuokų sugriovė pyktis, nesutarimai ir nepasitenkinimas? Kiek daug tėvų sutraumavo savo vaikus vien todėl, kad nesulaikė už dantų liežuvio, kuris <...> padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas (Jok 3, 6).

Mes turime problemų su pykčiu.

Priešnuodis pykčiui

Kadangi pyktis yra dvasinė diagnozė, Šventasis Raštas išrašo dvasinių romumo arba minkštumo vaistų. Romumas yra dvasinė dorybė, slopinanti ar malšinanti troškimą keršyti, kai kenčiame ar matome neteisybę. Anot protestantų moralės teologo Nielso Hemmingseno, romumas yra „dorybė, kuri neapykantos sujauktus protus suvaldo gerumu“.

Toks romumas yra plačiai skatinamas Šventajame Rašte. 37 psalmės autorius pataria nesijaudinti dėl piktadarių, nepavydėti nedorėliams (1 eil.) ir skelbia, jog romieji paveldės žemę (11 eil.). 45 psalmėje šlovinamas karalius – gražiausias iš žmonių vaikų, ir jis raginamas keltis ginti tiesos, romumo ir teisumo (Ps 45, 4). Pranašas Sofonijas žada, jog paskutinėmis dienomis Viešpats pašalins išdidžius ir pasipūtusius nuo savo šventojo kalno ir paliks tavyje nuolankius ir nusižeminusius, kurie pasitikės Viešpaties vardu (Sof 3, 12). Panašiai ir pranašas Zacharijas pranašauja apie dieną, kai karalius atvyks į Jeruzalę nuolankus ir jojantis ant asilo (Zach 9, 9).

Evangelijoje pagal Matą atkartojamas 37 psalmės palaiminimas, skelbiant, jog romieji paveldės žemę (Mt 5, 5). Čia Jėzus sako apie save, kad Jis yra minkštos ir nuolankios širdies (Mt 11, 29). O 21 skyriuje 5 eilutėje skaitome, kad Jėzus įžengia į Jeruzalę taip, kaip ir pranašavo Zacharijas – nuolankus ir jojantis ant asilo. Laiškuose kolosiečiams ir efeziečiams Paulius ragina: Apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme (Kol 3, 12; Ef 4, 2). Panašiai ir Jokūbas kviečia mus rodyti pavyzdį, kad mūsų darbai būtų atlikti su išmintingu romumu (Jok 3, 13).

Romumas yra labai svarbus tiek Šventojo Rašto pasakojimuose, tiek krikščionio gyvenime. Evangelija skelbia, kad dieviška išmintis įsikūnijo švelniame ir nuolankiame Jėzaus Kristaus asmenyje ir kad per Jėzų Kristų ta dieviška išmintis per Kristaus Dvasią gyvena ir mumyse. Kristuje Dievas kviečia mus būti švelniais ir romiais žmonėmis, kurie, palikę bet kokį pyktį ir besigiriantys tik Dievu, yra pasiruošę priimti geras dovanas, kurias Dievas norėtų mums duoti, kad dalintumės jomis su kitais.

Jeigu pykčio nedorybė iš tiesų yra viena stipriausių dvasinių negandų mūsų amžiuje, tai romumo dorybė yra pats reikalingiausias dvasinis vaistas. Tad apsvarstykime šią dvasinę dorybę – romumą, iškeldami tris klausimus: Kas yra romumas? Kokia romumo kilmė? Kaip romumą ugdyti?

Kas yra romumas?

Tam, kad deramai įvertintume romumą, visų pirma turime suvokti, kas nėra romumas.

Romumas nėra charakterio bruožas. Tiek aktyvios, tiek ramios asmenybės – visi yra pašaukti demonstruoti romumą. Romumas nereiškia ir emocijų nebuvimo, tai – suvaldytos emocijos. Romumas nėra silpnumas ar jėgas atimanti baimė. Priešingai, jis yra stiprybė, leidžianti atlikti išskirtinius veiksmus, kurie per ilgą laiką yra patys produktyviausi, nes atneša teisumo vaisių (Jok 3, 18).

Galiausiai, romumas nėra paprasčiausias „gerumas“. Romus žmogus nėra tas, kuris niekada neprieštarauja ar nemeta iššūkio, – toks „gerumas“ tėra tikro ir dievoto romumo plagiatas.

Įpročiai ir dorybės

Romumą geriau įvertinsime, patalpinę jį tarp dorybių.

Įpročiai – tai nusistovėjusios nuostatos, kurios kreipia mus mąstyti, jausti ir veikti tam tikrais būdais. Vienas turi gerus įpročius, o kitas – blogus. Dorybės – intelektine ir moraline kompetencija grįsti įpročiai, o nedorybės arba ydos – intelekto ir moralės nuosmukio suformuoti įpročiai.

Laiško Titui 2 skyriaus 11–12 eilutės moko, jog gelbstinti malonė ugdo mumyse dorybę: Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje. Čia tarp dorybių paminėta santūrumo, nuosaikumo arba susivaldymo dorybė.

Jeigu dievotumas yra dorybė, susijusi su mūsų santykiais su Dievu, teisumo dorybė susijusi su mūsų ir artimųjų santykiais, santūrumo dorybė yra susijusi su mūsų požiūriu į save. Santūrumas yra dorybė, reguliuojanti mūsų „apetitą“, troškimus, sutinkamai su dieviška išmintimi.

Dievas sukūrė mus taip, kad mes alkstame, trokštame, norime sekso, garbės, teisingumo ir t. t. Šiuos troškimus mums įdėjo Dievas, tad iš esmės jie yra geri.

Tačiau nuodėmė mūsų troškimus iškreipė. Nuodėmė apakino mus, ir išmintis nebevaldo mūsų troškimų, todėl privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais (Ef 4, 22). Troškimai veda mus arba į nestabdomą nesaikingumą (2 Pt 2; Jok 4, 1), arba mes slopiname savo troškimus netikromis dorybėmis, paklusdami klaidinančios religijos diktatui: Neliesk! Neragauk! Neimk! (Kol 2, 21).

Malonė toli gražu nenaikina mūsų troškimų, bet moko mus atsisakyti nuodėmingų geismų ir, remdamasi dorybėmis, sutramdo juos, kad jie veiktų pagal dieviškąją išmintį Dievo garbei ir bendram labui.

Romumas ir pyktis

Taigi romumas yra santūrumo arba susivaldymo forma. Tai – dorybė, suvaldanti pyktį, įsiūtį ir keršto troškimą, kai kenčiame ar susiduriame su neteisybe.

Ir kadangi tai yra santūrumo, nuosaikumo forma, romumas skiriasi nuo savikontrolės. Savikontrolė sutramdo mūsų aistras, suvaldo pyktį „pavadėliu ir apynasriu“, – tai galima palyginti su dobermanu pinčeriu, kuris tik su antsnukiu gali būti prie žmonių. O romumas gesina mūsų pyktį ir ugdo mus išmintimi. Tai būtų galima palyginti su dobermanu pinčeriu, kuris vedamas už pavadėlio geba taikiai eiti kaimyno šaligatviu. Romumas yra daugiau nei susivaldymas, tai – savęs ugdymas. Tai – nuosaikumas, pykčio suvaldymas, bet ne jo nebuvimas. Tai pats aukso vidurys tarp išdidaus pykčio (pykčio pertekliaus) ir tingios apatijos (pykčio nebuvimo). Romumas yra visų išdidaus pykčio formų – nesantaikos, pavydo, piktumo, barnių (2 Kor 12, 20) – priešybė.

Tačiau romumas yra priešingas ir tingiai apatijai bei nejautrumui. Žmogus, kuriam „viskas gerai“, kuris niekada neprieštarauja, kuris visada sako komplimentus ir nieko nekritikuoja, nebūtinai yra romus. Yra dalykų, su kuriais negalime sutikti „dėl šventos ramybės“. Kai kuriais atvejais negebėjimas pykti nėra dorybė, greičiau priešingai.

Charakterio minkštumas nėra priešybė visoms pykčio formoms. Minkšto charakterio žmogus, patyręs skriaudą, neatsisako keršto troškimo. Tai nerealus idealas, bet ne biblinis romumas. Romus žmogus patiki kerštą Viešpačiui ir su meile viliasi bei meldžia skriaudėjo atsivertimo ir susitaikymo su juo (Rom 12, 19–21).

Dar daugiau, kai pavojus kyla Dievo garbei ar mūsų artimojo gerovei, sulaikyti pyktį būtų nuodėmė. Egzistuoja teisus pyktis. Prisiminkime, kaip Mozė sudaužė akmens plokštes ant Sinajaus kalno (Iš 32, 19) ar kaip Jėzus šventykloje išvartė pinigų keitėjų stalus. Evangelijos pagal Joną eilutėje teisingas Jėzaus pyktis apibendrinamas 69 psalmės žodžiais: Uolumas dėl Tavo namų sugrauš mane (Jn 2, 17; Ps 69, 9).

Mažasis nuolankumo brolis, Viešpaties baimės sūnus

Romumas yra mažasis nuolankumo brolis. Dažnai Šventajame Rašte jie minimi šalia: Aš paliksiu tavyje nuolankius ir nusižeminusius, kurie pasitikės Viešpaties vardu (Sof 3, 12); Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą (Mt 11, 29); Todėl, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme (Kol 3, 12; taip pat 2 Kor 10, 1; Ef 4, 2). Nuolankumas yra kuklus ir tinkamas savęs vertinimas, o romumas, kylantis iš nuolankumo, yra deramas susivaldymas, savęs apribojimas.

Ryšys tarp išdidumo ir nuodėmingo pykčio yra akivaizdus, kaip ir ryšys tarp nuolankumo ir romumo. Žmonės, pernelyg gerai galvojantys apie save, lengvai supyksta. Ir atvirkščiai, tie, kurie savęs nepervertina, pyksta rečiau. Romumas kaip ir nuolankumas yra Viešpaties baimės sūnūs. Romumas (deramas savęs apribojimas) seka nuolankumą (teisingą savęs vertinimą), ir abu yra įsišakniję Viešpaties baimėje (teisingas Dievo vertinimas).

Viešpaties baimė – išminties pradžia (Pat 9, 10). Tikras nuolankumas pagarbiai ir džiaugsmingai pripažįsta, jog tik Viešpats yra vienintelis Dievas. Tačiau Dievo suverenios viršenybės pripažinimas nereikalauja žmogaus nuvertinimo. Nuolankumas pripažįsta, jog tik Viešpats yra Dievas, ir kad Viešpats nesidalija savo šlove su kitais (Iz 48, 11).

Nuolankumas pripažįsta, jog Dievo šlovė neužgožia kūrinijos. Toli gražu. Tikras nuolankumas pripažįsta ir džiaugiasi, kai Jo kūriniai pašlovinami ir išaukštinami.

Dievas sukūrė mus tik truputį žemesnius už dangiškas būtybes ir apvainikavo mus garbe ir šlove (Ps 8, 5, angl. vert.). Atpirkdamas Dievas maloniai priima nuodėmės sužlugdytus savo atvaizdo nešėjus ir per vienybę su Jėzumi Kristumi padaro juos gyvojo Dievo sūnumis ir dukterimis, bendrapaveldėtojais su Kristumi (Gal 3, 27–29; Rom 8, 17). Malonę ir garbę teikia Viešpats (Ps 84, 11).

Štai kodėl nuolankumo ir Viešpaties baimės draugijoje romumas klesti. Išdidūs, susireikšminę žmonės greitai supyksta ir lengvai įsižeidžia. Negaudami pagarbos, kurios jie nusipelnė (ar, kaip Hamanas, mano esą nusipelnę), kai jų nuomonė nepriimama, kai jų patarimų nepaisoma, jie pyksta, piktinasi ir siekia keršto.

O nuolankieji ne taip greitai supyksta ir įsižeidžia. Jie pripažįsta, kad tikrąją jų garbę suteikia ir gina Dievas, o patyrę skriaudą jie paveda kerštą Dievui ir siekia atleisti bei susitaikyti su savo artimu. Jie pasitiki, kad Dievas apgins jų bylą, todėl nesigina ir gali netrukdomai pasišvęsti Dievo tikslams ir artimo labui. Iš tiesų tik romieji ir nuolankieji yra tinkami ginti tiesą ir teisumą (Ps 45, 4).

Pagyrimas romumui

Švelnumo arba romumo dorybė yra neįkainojamos vertės.

Romumas įgalina mus teisėtai priimti dievišką išmintį. Jokūbas ragina mus, atmetus visą nešvarą bei piktybės gausą, su romumu priimti įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas (Jok 1, 21).

Anot Augustino, aiškinant Bibliją romumas yra antra pagal svarbą dorybė po Viešpaties baimės. Romumas įgalina mus priimti Šventajame Rašte randamą dievišką išmintį be pykčio, kai dieviška išmintis apšviečia mūsų nuodėmę arba peržengia mūsų pačių išminties ribas (Ps 141, 5).

Dar daugiau, romumo dorybė įgalina mus dalintis dieviška išmintimi su kitais. Paulius moko Timotiejų: Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus, romiai aiškinti prieštaraujantiems, – rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą (2 Tim 2, 24–25).

Tiek tėvai, tiek ganytojai gerai supranta apaštalo mintį: grubumas blokuoja žinią, o romumas padeda perduoti ir priimti tiesą. Liūdna, tačiau vienas didžiausių suklupimo akmenų, mums skelbiant Evangeliją šiandien, yra romumo trūkumas, kurį krikščionys viešai demonstruoja bendraudami tiek bažnyčioje, tiek už jos ribų.

Romumo dorybė yra būtina, kad krikščionių bendruomenė klestėtų. Kaip sako apaštalas Paulius, norint išlaikyti Dvasios vienybę taikos ryšiais (Ef 4, 3) reikia puoštis nuolankumu ir romumu vienas kito atžvilgiu, su ištverme pakęsti vienas kitą meilėje (Ef 4, 2). Ir priešingai, kur trūksta nuolankumo ir romumo dvasios, ten, anot Jokūbo, viešpataus pavydas (Jok 3, 14; 4, 2) ir teisimas (Jok 4, 11).

Pavydas yra išdidumo forma (Jok 3, 16), pavydėdami mes tarsi teigiame: „Ir aš to nusipelniau!“ Teisimas taip pat yra išdidumo forma (Jok 4, 11–12), teisdami mes sakome: „Jie to neverti.“ Tiek pavydas, tiek teisimas yra pykčio, pavydo, kivirčų ir pasipiktinimo ugnies liepsnų kurstytojai, kurie tarsi degtukas numestas sausame miške grasina sudeginti mūsų bendruomenes iki pamatų (Jok 3, 16; 4, 1). Šie dalykai visiškai priešingi teisumo vaisiams, su ramybe sėjamiems tų, kurie neša ramybę (Jok 3, 18)!

Iš kur atsiranda romumas?

Jeigu romumas yra toks svarbus ir vertas pagyrimo, turėtume klausti: „Kaip man jo gauti? Iš kur jis atsiranda?“

Romumas yra išminties vaisius, kuris kartu su išmintimi kyla iš aukštybių (Jok 3, 17), iš šviesos Tėvo, nekintančio gėrio ir tobulos dovanos šaltinio (Jok 1, 17). Tai dieviška dovana nevertiems nusidėjėliams. Kaip ir visa, ką mes turime Kristuje – mūsų tapatybė, mūsų dovanos, mūsų dorybės, – romumas yra dovana, priimta, neįgyta, kaip sako Timotis Keleris.

Jėzus Kristus yra aukščiausias romumo, atėjusio iš dangaus, įsikūnijimas, nes Jis yra įsikūnijusi dieviška išmintis (Ps 45, 4; Mt 11, 29). Tarnaudamas žemėje Jėzus parodė visa pranokstantį romumą, kai šmeižiamas neatsakė tuo pačiu (1 Pt 2, 23), bet kentė mūsų nuodėmingo pykčio pasekmes savo kūne <...> ant medžio (1 Pt 2, 24). Bazilijus Didysis yra pasakęs, kad „visa, ką Viešpats darė, moko nuolankumo“, taip ir visa, ką Viešpats darė, moko mus būti romiais.

Nusižeminęs Jėzus pasėjo savo kūną į žemę, bet prisikėlęs, pakilęs į dangų ir atsisėdęs soste Tėvo dešinėje, Jėzus pjovė teisumo derlių dėl mūsų (Jn 12, 24; Jok 3, 18). Jis pjovė vaisius, kuriuos išliejo mums per Šventąją Dvasią (Gal 5, 22–23; Fil 1, 9–11). Taip ir romumas, ateinantis iš aukštybių, pasireiškia ne tik Jėzuje Kristuje, bet ir per Jėzų Kristų, kuris patepa ir apdovanoja mus romumo dvasia (1 Kor 4, 21; Gal 6, 1).

Dieviška išmintis, įsikūnijusi Jėzuje Kristuje, per patepimą, tekantį nuo galvos į visą kūną, kuris yra pilnatvė to, kuris visa pripildo ir yra visuose (Ps 133, 2; Ef 1, 23), dabar gyvena mumyse. Taip savo mirties ir prisikėlimo dorybe, išliedamas savo Dvasią, Jis išpildė Dievo pažadą: Aš paliksiu tavyje nuolankius ir nusižeminusius, kurie pasitikės Viešpaties vardu (Sof 3, 12). Viešpats Jėzus Kristus įtvirtino nuolankius ir nusižeminusius žmones, kurie giriasi ne savimi, bet Viešpačiu, savo Dievu (1 Kor 1, 30–31).

Kaip ugdyti romumą?

Romumas yra Triasmenio Dievo dovana, leidžianti mums šlovinti Jį ir drauge džiaugtis gyvenimu Jame. Visgi, nors romumas yra dovana – tai, kas „gauta, bet neįgyta“, jį vis dėl to galima lavinti, ugdytis.

Čia turėtume vengti dviejų klaidų. Viena vertus, neturėtume manyti, kad romumo galime įgyti savo jėgomis. Dėl nuodėmės jo neįmanoma išsiugdyti natūraliomis kūniškomis pastangomis. Romumas yra Dvasios vaisius, bet ne kūno darbas (Gal 5, 22–23). Kita vertus, neturėtume manyti, jog romumo įgysime būdami pasyvūs. Posakis „Paleisk, ir leisk veikti Dievui“ atspindi populiarų, bet klaidingą dvasingumą.

Malonė, gelbstinti mus iš nuodėmės, moko mus ugdyti dorybes, pasitelkiant malonę, bendradarbiaujant su Dievu (Fil 2, 12–13). Romumas, kaip ir visos per vienybę su Jėzumi Kristumi mums suteiktos malonės, yra dovana, kurią turėtume aktyviai priimti ir tinkamai įsisavinti per tikėjimą, viltį ir meilę.

Romumas ugdomas bendraujant su Jėzumi Kristumi ir tapatinantis su Juo. Vienybės ir bendravimo su Kristumi dinamiką puikiai iliustruoja biblinė metafora, kalbanti apie apsirengimą Kristumi krikšto metu. Tai Dievas aprengti mus Kristumi krikšto metu, tai mums dovanoja Dievas (Gal 3, 27). Be abejo, tai, kad galime apsirengti Kristumi krikšto metu, yra pasekmė to, ką Dievas padarė, bet yra ir aktyvaus įsisavinimo dalis – mes kviečiami kai ką apsivilkti (Rom 6, 1–14; 13, 14; Ef 4, 24): Todėl, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme (Kol 3, 12). Dar konkrečiau, mes pašaukti apsivilkti romumu, ugdydamiesi tikėjimo, vilties ir meilės dorybes.

Apsvarstykime 37 psalmės nurodymus apie romumą. Ši psalmė ne tik moko vengti grėsmingo pykčio (1. 7–9 eil.), bet ir ragina ugdyti tikėjimą: Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi žemėje ir būsi pamaitintas! (3 eil.). Pyktis sukyla, kai neteisybė grasina atimti iš mūsų ar kitų tikrąsias vertybes. Pasitikėjimas Viešpačiu įgalina mus toliau daryti gera net neteisybės akivaizdoje, nes esame užtikrinti, jog jei dėl kitų neteisybės ir prarasime kai ką gera, mes negalime prarasti gero Dievo, ir, kas dar svarbiau, Jis negali prarasti mūsų (Jn 10, 28–29; 1 Pt 4, 19).

Ši psalmė moko mus ugdyti viltį: Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis veiks. Jis padarys tavo teisumą kaip šviesą ir tavo teisybę kaip vidudienį! Ilsėkis Viešpatyje ir kantriai lauk Jo! Nesijaudink dėl to, kad sekasi žmogui, kuris daro pikta (5–7 eil.). Viltis Viešpatyje įgalina mus išlaikyti švelnumo poziciją neteisybės akivaizdoje, nes mes žinome, jog nors neteisybė dabar ir laimi, galiausiai Viešpaties teisingumas nugalės: Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: „Mano kerštas, Aš atmokėsiu“, – sako Viešpats (Rom 12, 19).

Galiausiai 37 psalmė moko mus ugdytis meilę: Gėrėkis Viešpačiu, ir Jis suteiks tau, ko geidžia tavo širdis (4 eil.). Žodis „troškimas“ nusako nenumalšinamą mylimosios ilgesį mylimojo atžvilgiu, o žodis „gėrėjimasis“ įvardija patenkintos meilės būseną, kai mylimoji yra kartu su savo mylimuoju. Gėrėtis Viešpačiu – tai atrasti pasitenkinimą Dievu kaip mūsų Aukščiausiuoju Gėriu ir Tuo, kuris nesulaiko gerų dalykų tiems, kurie Juo gėrisi (Ps 84, 11).

Anot psalmininko, ugdydami pasitenkinimą Dievu, mes atrasime ir dvasios ramybę, ir poilsį, net siautėjant neteisingumo vėjams (Ps 37, 7). Tokia dvasios ramybė savo ruožtu padeda mums saugoti savo lūpas, kad jos skelbtų išmintį ir kalbėtų tai, kas teisinga (30 eil.), taip pat rankas, kurios dosniai duoda (21 eil.), kojas, kurios žengia drąsiai, nesvyruodamos (31 eil.), ir visus bruožus tų, kurie dėl Dievo gerumo paveldės žemę (11 eil.).

Romumo šaltinis

Jei pykčio nedorybė yra viena stipriausių negandų mūsų amžiuje, tai romumo dorybė yra patys reikalingiausi dvasiniai vaistai. Nors egzistuoja daugybė naudingų išsamių patarimų, kaip galėtume valdyti savo elgesį dabartinės kultūros (ypač socialinių medijų) „pasipiktinimo mašinoje“, mūsų liga iš esmės nebus išgydyta, vien tik taikant tokius patarimus, bandant susivaldyti. Rezultatų pasieksime tik ugdydami romumo dorybę.

Be abejo, šio fakto pripažinimas gali varyti mus į neviltį, ypač kai suvoksime, kaip labai mūsų pačių pyktis prisidėjo prie šeimos, bažnyčios ir platesnių socialinių ryšių nutrūkimo. Ir, be abejo, būtina raudoti, kai mes suvokiame ir norime pasipriešinti pražūtingoms mūsų pačių pykčio pasekmėms (Jok 4, 9), bet rauda neturėtų tarti paskutinio žodžio.

Nors mums dar dažnai vis trūksta romumo, svarbu prisiminti, jog Jėzus Kristus yra neišsenkantis romumo šaltinis, ir Jis švelniai kviečia mus semtis iš neišsemiamos Jo pilnatvės: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva (Mt 11, 28–30).

Ir kalbant apie romumo dorybę Jis yra vynmedis, o mes – jo šakelės (Jn 15, 1–5). Mūsų dorybės stiprėja, auga ir skleidžiasi ne dėl to, kad mes esame stiprūs, bet tai ateina iš Jo, kurio artume randame ramybę ir pasitikėjimą per amžius (Iz 32, 17).

www.desiringgod.org

vertė Lina Tamonytė



 

Bendrinti: