Mes mokome jaunuolius mylėti Dievą ir sunkiai dirbti, tačiau svarbu mokyti ir puoselėti santykius.
Neseniai mano dėmesį patraukė New York Times apžvalgininko Deivido Brukso ir Amerikos Verslo Instituto vyresniojo bendradarbio Leono Kaso pokalbis. Šie vyrai – 60-metis Bruksas ir 80-metis Kasas – reiškė susirūpinimą dėl universiteto studentų, kuriems dėstė (XX a. devintame dešimtmetyje Bruksas buvo Kaso studentas Čikagos universitete.)
Jų manymu, studentai buvo susirūpinę vien tik karjeros klausimais – koks darbas juos tenkintų? Kaip atrasti savo profesinį pašaukimą? – ir žymiai mažiau domėjosi kompetencijomis, kurios reikalingos svarbiausiems gyvenime santykiams. Jie nesirūpino ir neklausė, ko reikia, norint sukurti ir išsaugoti santuoką, puoselėti santykius šeimoje...
Susimąsčiau... Šios mintys puikiai tinka ir kalbant apie šių dienų jaunuolius. O gal Bruksas ir Kasas tiesiog aptiko visais laikais aktualią kultūrinę problemą? Juk akivaizdu, kad per mažai dėmesio skiriame santykių puoselėjimui ir per daug dažnai nepaisome santykių formavimo taisyklių...
Šis pokalbis privertė mane permąstyti, ką apie santykių formavimą išmoko mano vaikai. Mano penki vaikai – du studentai ir trys paaugliai – išmoko keliauti per gyvenimą ir nardyti minioje. Jie augo bažnyčioje ir žino, kad krikščioniškas tikėjimas – kaip komandinis sportas. Bet gal mes klaidingai manėme, kad nereikia jų mokyti bendravimo įgūdžių, nes jie ir taip turi polinkį bendrauti?
Mes mokėme vaikus gerbti Dievą, mylėti bažnyčią, gyventi pagal Šventąjį Raštą, tarnauti silpnesniesiems, sunkiai dirbti, išlikti smalsiems ir būti sąžiningiems. Tačiau ar aiškiai ir sistemingai mokėme juos apie į gyvenimą vis įsiveržiančius kentėjimus, apie savo laiko aukojimą kitiems, apie kantrybę ir viltį, kai esame nesuprasti ar kai kas nors mus įžeidžia? Kokią mokymo programą turėtume pasitelkti, kad išmokytume vaikus ir jaunuolius užmegzti ir puoselėti santykius, nepaisant to, kokie skirtingi esame?
Artimi ryšiai nėra savaiminis procesas tarsi kvėpavimas. Tai nevyksta automatiškai, ypač šiais laikais, kai gyvenimo sąlygos taip greitai kinta. Įgūdžius puoselėti artimus ryšius reikia ugdyti, to reikia mokytis.
Daugeliu atžvilgių krikščionys šioje srityje turi pranašumą. Žvelgdami į krikščioniškos tapatybės įvaizdžius Biblijoje – vynmedį, namų ūkį, šeimą, šventyklą, kūną – žinome, kad puoselėti artimus ryšius, priklausyti vienam nuo kito nėra pasirinkimas; tai neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Mes esame susaistyti su kitais žmonėmis ir priklausomi vienas nuo kito. Krikščioniškas gyvenimas yra bendruomeninis gyvenimas. Dievas yra Dievas, kuris mėgstančius vienatvę įtvirtina šeimose; Jis našlei atstoja vyrą ir tampa tėvu našlaičiui.
Praktinių kasdienio gyvenimo reikalų, įskaitant ir žmogiškus santykius, krikščionys (ir žydai) gali mokytis iš Biblijos. Išminties knygos, ypač Patarlių knyga, moko mus dorybių, būtinų norint sugyventi su kitais: diskretiškumo, susivaldymo, nuolankumo, dosnumo, sąžiningumo, kantrumo... Išminties knygos atskleidžia, kad žmogus iš prigimties yra bendraujanti, sociali būtybė, ir, norint suprasti sudėtingus žmonių santykius, reikia įgūdžių.
Elena Davis knygoje „Getting Involved with God“ aiškina, kad senovės Izraelis mažai domėjosi abstrakčiomis žiniomis. Priešingai, nei jų kolegos iš Egipto ir Mesopotamijos, žydai neinvestavo į tokias sritis kaip astronomija, architektūra, inžinerija, medicina ar vaizduojamieji menai. „Izraelis nesidomėjo žiniomis, kurios nebūtų susietos su konkrečia problema – kaip nuolankiai ir ištikimai gyventi Dievo akivaizdoje kartu su savo kaimynais, maloniai bendraujant ir remiant vieniems kitus“, – rašo E. Davis. Išminties knygos – tai praktinė mokymo programa, kaip būti geru gyvenimo partneriu, tėvu, draugu ar kaimynu. Mes mylime Dievą tiek, kiek mylime aplink mus esančiuosius.
Tačiau nepaisant visų pranašumų, kuriuos turime ir kuriais džiaugiamės būdami Dievo žmonės, matome, kad šiuolaikiniai vaikai ir jaunuoliai susiduria su nauja realybe – gyvename pandemijos apribojimų kupiname pasaulyje, kai bendravimas persikelia į socialinius tinklus...
Vienatvė buvo didžiulė mūsų visuomenių problema ir iki 2020 m. kovo mėn., o per covid-19 pandemiją ši problema dar labiau išaugo. Ir nors atgimusiems krikščionims sekasi geriau, visgi net ir pasibaigus pandemijai daugelis iš mūsų ir toliau renkasi bendrauti virtualiai. Galima daryti prielaidą, kad per pastaruosius porą metų mes visi praradome bendravimo įgūdžių. Kaip neseniai apgailestavo vienas mano draugas, šiais laikais sunkiau investuoti energiją į santykius – tai reikalauja daugiau pastangų nei prieš dvejus metus. Tačiau mūsų įgūdžiai bendrauti gali „imti rūdyti“, todėl reikia juos nuolat sąmoningai „sutepti“.
Nereikia net pandemijos, gyvenimo ir darbo sąlygos atitolina mus vieną nuo kito, mūsų visuomenė svetimėja. Kalbu ne tik apie kaimynystę priemiesčiuose ir automobilius, dingstančius už garažų durų. Studentai, besinuomojantys būstą, taip pat vis dažniau ieško daugiau privatumo. „Studentai nori turėti galimybę pasirinkti, kada, kaip ir su kuo bendrauti“, – rašo Peteris Aranyi iš pasaulyje pripažintos dizaino įmonės. Imituodami savo patirtį bendraujant virtualiame pasaulyje, studentai tikisi, kad ir realiame gyvenime galės rinktis pradėti ar atsisakyti santykių, kada tik panorėję.
Nesunku dėl stringančių mūsų santykių apkaltinti socialinius tinklus, tačiau tiesa ir tai, kad socialinėje žiniasklaidoje pateikiama ir daug patarimų apie santykius. „Pamenu, anksčiau aš stengiausi įtikti žmonėms“, – „Instagram“ tinkle prisipažįsta viena populiari terapeutė ir „New York Times“ bestselerių autorė. Ji paskelbė ir sąrašą nuolaidų, kurias darydavo bendraudama, pvz., „Neskubėk išsakyti savo nuomonės, neskubėk atsiverti“ arba „Apsimesk, kad sutinki su žmonėmis, jiems pritari“.
Matau, kad socialiniuose tinkluose žymiai daugiau kalbama apie pasitikėjimą savimi, rūpinimąsi savimi, saviraišką nei apie išmintį, sakančią: „nėra didesnės meilės nei gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).
Mes džiaugiamės technologijų naujovėmis, bet ir dažnai dejuojame, kad įnikę į skaitmeninį pasaulį prarandame galimybę bendrauti akis į akį. Tačiau virtualusis pasaulis kelia ir daugiau pavojų, kartais vos pastebimų, pavyzdžiui, mes pradedame tikėtis, kad viską, ką norime, gausime lengvai ir neįdėdami pastangų.
Tačiau santykiai nesiklosto savaime, čia reikia įdėti pastangų ir mokėti kainą. Jei nori turėti draugų, būti geru kaimynu, jei apsispręsite tuoktis ir auginti vaikus – jei pasiryšite bet kuriam iš šių įsipareigojimų, būkite tikri – gyvenime neišvengsite trikdžių ir netikėtumų.
Mes esame susaistyti, esame vieni nuo kitų priklausomi, ir tai atneša ne tik naudą – turime už tuos santykius prisiimti atsakomybę, o kartais dėl jų tenka net ir kentėti.
Šiuolaikiniams jaunuoliams reikia tai suvokti, jiems reikia, kad vyresnioji karta atskleistų, kodėl verta nutraukti kruopščiai sukonstruotą „savęs kūrimo“ projektą ir kurti tvarius, išliekančius santykius. Studentui puoselėti ilgalaikius santykius ir kurti tarpusavio ryšius gali reikšti dalytis bendrabučio kambariu su kitu studentu, užuot gyvenus vienam. Jaunam specialistui iššūkis gali būti – ilgesnį laiką likti vienoje darbovietėje, užuot keliavus iš vienos vietos į kitą ir siekiant karjeros aukštumų. Vidutinio amžiaus žmonės dažnai tarsi nepastebimai įtraukiami į artimųjų – vaikų ar senstančių tėvų – globą...
Mes visi esame vieni nuo kitų priklausomi ir bet kokie ilgalaikiai santykiai iš kiekvieno mūsų reikalauja visų įprastų dorybių: pripažinti kaltę, nuryti nuoskaudą, rizikuoti būti atviram, nebėgti nuo problemų, bet jas spręsti.
Nors šiomis dienomis pasaulis sparčiai kinta, bet vienas dalykas išlieka – nė vienas iš mūsų neišvengsime mažesnių ar didesnių konfliktų, todėl mums visiems reikia ugdyti ir praktikuoti meilę, kuri visa pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria (1 Kor 13, 7).
Mes priklausome šeimoms, priklausome bažnyčiai ir turime suprasti, kad santykius reikia statyti, juos puoselėti – turime mokytis vienas kitą suprasti, vienas kitam atleisti, vienas kitą palaikyti ir drąsinti. Ir šioje – santykių – srityje reikia pažinimo ir praktikos, kaip ir bet kurioje kitoje mūsų gyvenimo sferoje. Ir, panašu, kad tai nėra trumpalaikis procesas, tai truks visą gyvenimą.
Paruošta pagal www.christianitytoday.com
Vertė Lina Tamonytė
_64x64_9de.jpg)
