.jpg)
Laisvė - labai patraukli tema. XX a. septintąjį dešimtmetį prasidėjęs pasaulinis maištas prieš valdžią tapatinamas su visuotiniu laisvės ieškojimu. Daugelį žmonių ši idėja tiesiog apsėdo ir jie visą gyvenimą kovoja už laisvę. Vieniems laisvė - tai tautos laisvė, išsivadavimas iš kolonijinio ar neokolonijinio jungo.
Kitiems laisvė - tai pilietinės teisės, jie protestuoja prieš rasinę, religinę arba etninę diskriminaciją ir reikalauja apsaugoti mažumų pažiūras. Dar kiti ieško ekonominės laisvės, kuri išvaduoja nuo alkio, skurdo ir bedarbystės. Tuo pačiu mums visiems rūpi ir asmeninė laisvė. Net patys aršiausi kovotojai už kitas išvardintas laisves (tautos, pilietines ir ekonomines) dažnai suvokia, jog patys nėra išsilaisvinę. Jie ne visada pajėgia įvardyti savo prispaudėjus, tačiau yra nusivylę, nepatenkinti gyvenimu ir nelaisvi.
Imdamas interviu iš plačiai pripažinto romanisto Johno Fowleso (interviu buvo pavadintas „Savotiška tremtis Laim Regyje") Danielis Halpernas paklausė: „Ar egzistuoja koks nors pasaulis, kurio vaizdą norėtumėte išplėtoti savo kūryboje? Kažką, kas jums labai svarbu". „Taip, laisvę, - atsakė Johnas Fowlesas, - kaip pasiekti laisvę. Man tai neduoda ramybės. Apie tai rašau visose knygose" [1].
Antra, laisvė - puikus krikščioniškas žodis. Jėzus Kristus Naujajame Testamente vaizduojamas kaip didžiausias pasaulio išvaduotojas. „Viešpaties Dvasia ant manęs, - teigė Jis, sau pritaikydamas Senojo Testamento pranašystę, - nes Jis patepė mane skelbti Gerąją naujieną vargšams. Siuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų" [2]. Ar Jėzus apie vargšus, belaisvius, akluosius ir prislėgtuosius kalbėjo tiesiogine ar dvasine prasme, ar ir apie vienus, ir apie kitus (apie tai vis dar karštai diskutuojama), bet kuriuo atveju Jo Geroji naujiena, be abejo, buvo „laisvė" arba „išvadavimas". Vėliau, viešojo tarnavimo metu, Jis pridėjo pažadą: „Jei tad Sūnus jus išlaisvins, iš tiesų būsite laisvi" [3]. Po to apaštalas Paulius tapo krikščioniškos laisvės šaukliu ir rašė: „Todėl tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino, ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!" [4] Tiems, kuriems „išgelbėjimas" skamba kaip beprasmis religinis žargonas, ar išgirdę šį žodį jie net nepatogiai pasijunta, žodis „laisvė" yra puikus pakaitalas. Būti išgelbėtam Jėzaus Kristaus reiškia būti išlaisvintam.
Trečia, laisvė dažnai yra neteisingai suprantama. Net tie, kurie garsiausiai ir ilgiausiai postringauja apie laisvę, ne visada pirmiausia apibrėžia, apie ką jie kalba. Gerai žinomas pavyzdys apie oratorių marksistą, gatvėje iškalbingai dėsčiusį apie laisvę, kuria visi džiaugsimės po revoliucijos. „Kai iškovosime laisvę, galėsite rūkyti cigarus kaip jis", - šaukė rodydamas į praeinantį pasiturintį poną. „Man labiau patinka mano cigaretė", - riktelėjo kažkoks triukšmadarys. „Kai iškovosime laisvę, galėsite vairuoti tokius automobilius, kaip šis", - ignoruodamas pertraukusįjį vis labiau įsiaudrinantis marksistas rodė į pravažiuojantį prabangų mersedesą. „Man labiau patinka mano dviratis", - vėl riktelėjo triukšmadarys.
Dialogas taip tęsėsi tol, kol marksistas nebepajėgė pakęsti kankintojo. Pasisukęs į jį išrėžė: „Kai iškovosime laisvę, darysi tai, kas tau bus liepta".
Laisvė nuo ko nors
Tad kas yra laisvė? Tikras apibrėžimas prasideda įvardijant neigiamus dalykus. Turime nustatyti, kokios jėgos mus despotiškai valdo ir varžo mūsų laisvę. Tik tuomet suvoksime, kaip Kristus gali mus išvaduoti.
Pirma, Jėzus Kristus siūlo laisvę nuo kaltės. Turėtume džiaugtis, kad pastaruoju metu vis labiau prieštaraujama S. Freudo teigimui, jog kaltės jausmas yra patologija, psichinės ligos simptomas. Be abejo, kartais kaltė gali būti ligos, ypač tam tikros depresijos, požymis, tačiau ne visoks kaltės jausmas yra netikras. Priešingai, šiais laikais vis daugiau psichologų ir psichoterapeutų, net ir neišpažįstančių krikščionybės, teigia, jog mes turime būti atsakingi už savo veiksmus. Pavyzdžiui, velionis Ilinojaus universiteto daktaras Hobartas Mowreris žmogaus gyvenimą apibūdindavo sutarties terminais, o „nuodėmę" įvardijo kaip sutarties sulaužymą, už kurį turi būti atlyginta. Žinoma, Biblijoje visada buvo pabrėžiamos mūsų, žmonių, pareigos ir nesugebėjimas jas vykdyti. Mes ypač priešinamės Dievo meilei ir valdžiai bei artimųjų gerovei. Tiesmukai vartojant krikščionišką žodyną, mes ne tik esame nusidėjėliai, bet ir kalti nusidėjėliai, ir tai liudija mūsų sąžinė. Kaip sąmojingai yra pasakęs Markas Twainas: „Žmogus - vienintelis gyvūnas, kuris raudonuoja; arba kuris turi dėl ko raudonuoti" [5].
Nė vienas, kuriam nėra atleista, nėra laisvas. Jei nebūčiau tikras, kad Dievas yra gailestingas ir atleidžiantis, nedrįsčiau pažvelgti jums į akis ar (tai dar svarbiau) pažvelgti į Dievą. Norėčiau pabėgti ir pasislėpti, kaip Adomas su Ieva pasislėpė Edeno sode. Nuslėpti tiesą buvo sugalvota Edene, o ne Votergeite. Aš tikrai nebūčiau laisvas. Prieš pat savo mirtį 1988 metais stebėtino atvirumo per televiziją akimirką Marghanita Laski, viena žinomiausių pasaulietinių humanisčių ir romanisčių, pasakė: „Jums, krikščionims, aš labiausiai pavyzdžiu atleidimo. Aš neturiu nieko, kas man atleistų".
„Bet, - krikščionims norisi šaukti nuo stogų, tarsi aidas atkartojant atgailaujantį psalmininką, - Dievas atleidžia" [6]. Mylėdamas tokius nusidėjėlius kaip mes, Dievas įėjo į mūsų pasaulį savo Sūnaus asmenyje. Nugyvenęs visiškai teisų gyvenimą, mirtyje Jis susitapatino su mūsų neteisumu. Vietoj mūsų Jis nešė mūsų nuodėmę, mūsų kaltę, mūsų mirtį - kad mums būtų atleista.
Tad laisvė prasideda nuo atleidimo. Pamenu studentą iš vieno universiteto šiaurės Anglijoje. Jis užsiiminėjo spiritizmu, bet kitas studentas jį atsivedė į krikščionių susirinkimą, kur jis išgirdo Evangeliją. Prasidėjo kelias dienas trukusi rimta kova dėl jo sielos, kol (kaip pats vėliau rašė) jis iš nevilties ėmė šauktis Jėzaus Kristaus, kad jį išgelbėtų. Ir tuomet - „Jis iš tiesų atėjo pas mane. Pajutau tikrą, gyvą meilę, nemoku jos apsakyti. Tai buvo tiesiog tyras grožis ir ramybė. Ir nepaisant to, kad nieko nežinojau apie išgelbėjimą ar nuodėmę ir net nežinojau, ką šie žodžiai reiškia, tiesiog žinojau, kad man atleista... Buvau neįtikėtinai laimingas".
Antra, Jėzus Kristus siūlo mums laisvę nuo savęs pačių. Kartą kalbėdamas su Jį įtikėjusiais žydais Jis pasakė: „Jei jūs laikotės mano mokymo, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus".
Jie akimirksniu pasipiktino. Kaip Jis drįsta sakyti, kad jiems reikia išlaisvinimo? „Mes esame Abraomo palikuonys, - prieštaravo jie, - ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi Tu sakai: „Tapsite laisvi"?"
Jėzus atsakė: „Sakau jums tiesą, kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas" [7].
Jei kaltė - pirmoji vergystė, iš kurios turime būti išvaduoti, tai nuodėmė - antroji. Ką tai reiškia? Ir „išgelbėjimas", ir „nuodėmė" yra žodžiai iš tradicinio krikščionybės žodyno. „Aš ne nusidėjėlis", - dažnai sako žmonės, nes nuodėmę sieja su konkrečiomis ir bjauriomis piktadarybėmis, tokiomis kaip žmogžudystė, neištikimybė ar vagystė. Tačiau žodžio „nuodėmė" konotacija yra žymiai platesnė. Pamenu, koks netikėtas atradimas buvo man pačiam, kai sužinojau, ypač per arkivyskupo Williamo Temple'o paskaitas, kad Biblijoje „nuodėmė" visų pirma reiškia „savanaudiškumą". Du didžiausi Dievo įsakymai - pirma, mylėti Jį visu savimi, ir, antra, mylėti savo artimą kaip save patį. Nuodėmė yra visa tai daryti priešinga tvarka: pirmiausia rūpintis savimi būnant nepriklausomam, prisiminti artimą, kai mums patogu, o Dievą palikti kažkur trečiame plane.
Kad savanaudiškumas yra visame pasaulyje paplitęs reiškinys, rodo daugybė žodžių su priešdėliu „savi-". Yra daug tokių žodžių, turinčių menkinamąją reikšmę - savigyra, savikliova, savimana, savimeilė, savinauda, saviroda ir kiti.
Be to, savanaudiškumas yra baisi tironija. Malcolmas Muggeridge'as kalbėdavo ir rašydavo apie „tamsius, ankštus savo paties ego kalėjimo požemius". O tuose požemiuose taip tamsu! Įnikti į savanaudiškus reikalus ir ambicijas negalvojant nei apie Dievo šlovę, nei apie kitų gerovę, - tai būti uždarytam pačiame ankščiausiame ir nesveikiausiame kalėjime.
Tačiau Jėzus Kristus, kuris prisikėlė iš numirusių ir yra gyvas, gali mus išlaisvinti. Mes galime patirti Jo „prisikėlimo jėgą" [8]. Arba, tą pačią tiesą įvardijant kitais žodžiais, - gyvasis Jėzus gali įeiti į mus savo Dvasia ir mus visiškai pakeisti. Žinoma, neteigiame tapę tobuli, tačiau mumyse gyvenančios Dvasios jėga bent ėmėme pajusti, kaip savanaudiškumas virsta nesavanaudiškumu. Mūsų asmenybė, seniau buvusi uždara, pradeda atsiskleisti prieš Kristų, kaip gėlė prasiskleidžia prieš patekančią saulę.
Trečia, Jėzus Kristus siūlo laisvę nuo baimės. Senovės pasaulis, į kurį Jis atėjo, bijojo galių, kurios, kaip buvo tikima, gyveno žvaigždėse. Net ir šiais laikais tradicinę pirmykščių genčių religiją išpažįstančius žmones persekioja piktosios dvasios, kurioms reikia įsiteikti. Baimė temdo ir šiuolaikinių vyrų, ir moterų gyvenimą. Egzistuoja įprastos, visais laikais žmones kamavusios baimės - baimė susirgti, netekti artimųjų, pasenti ir numirti, drauge su nežinomo, paslapties ir atominio sunaikinimo baime. Dauguma iš mūsų esame patyrę iracionalių baimių ir keista, kiek daug išsilavinusių žmonių turi prietaringų baimių. Jie beldžia į medį, kryžiuoja pirštus, nešiojasi amuletus ir atsisako sėstis prie stalo trylikti, nes 13 - nelaimingas numeris. Dėl to daugelyje aukštų viešbučių JAV nėra trylikto aukšto. Kildamas liftu matysite užsidegančius skaičius: 10, 11, 12, 14. Žmonės per daug prietaringi, kad miegotų tryliktame aukšte, tačiau nesuvokia, kad aukštas vis tiek yra tryliktas, net jei vadini jį keturioliktu! Nesenos apklausos duomenimis, nors devyni dešimtadaliai Didžiosios Britanijos gyventojų vis dar tiki į kokį nors Dievą, suaugusiųjų, kurie kiekvieną savaitę skaito horoskopą, yra dvigubai daugiau negu tų, kurie kiekvieną savaitę skaito Bibliją.
Visos baimės kažkiek suparalyžiuoja. Nė vienas, kuris bijo, nėra laisvas. Dar daugiau, baimė yra lyg pelėsis - ji sparčiausiai auga tamsoje. Todėl būtinai išneškime savo baimes į šviesą ir ten pažiūrėkime į jas, ypač Jėzaus Kristaus pergalės ir valdžios šviesoje. Nes Tas, kuris mirė ir prisikėlė, taip pat buvo išaukštintas iki Tėvo dešinės, ir viskas buvo paklota „po Jo kojomis" [9]. Tad kur yra visa tai, ko anksčiau bijojome? Po triumfuojančio Kristaus kojomis. Kai išvysime, kad visos mūsų baimės yra po Jo kojomis, jų jėga mus bauginti bus palaužta.
Kad baimė nesuderinama su laisve, kartą gerai supratau per vieno jauno afrikiečio paskaitą. Diskutavome apie tai, jog krikščionys turi labiau domėtis gamtos mokslu, kaip mokslu apie Dievo kūriniją. „Prieš tapdamas krikščioniu, - pasakojo jis, - labai daug ko bijojau, o ypač gyvačių. Bet dabar man būtų sunku net užmušti gyvatę, nes patinka jas stebėti. Dėkoju Dievui, kad esu iš tikrųjų laisvas".
Laisvė dėl ko nors
Mūsų laisvę varžančią priespaudą lig šiol siejome su trimis pagrindiniais Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykiais - mirtimi, prisikėlimu ir išaukštinimu. Galime būti laisvi nuo kaltės, nes Jis mirė už mus, laisvi nuo pačių savęs, nes galime gyventi Jo prisikėlimo jėga, ir laisvi nuo baimės, nes Jis karaliauja, ir visa paklota po Jo kojomis.
Tačiau visiškai neteisinga laisvę apibrėžti vien neigiamais žodžiais, net jei žodynuose sutinkame šią klaidą. Viename žodyne laisvė apibūdinama kaip „kliūčių, suvaržymų, apribojimų, slopinimo nebuvimas", kitame rašoma, kad būti laisvam - tai būti „nepavergtam, neįkalintam, neapribotam, nesuvaržytam, netrukdomam". Tačiau neigiama visada papildo teigiama. Tikrasis laisvės troškimas - ne tik trokšti būti išvaduotiems iš kokios nors priespaudos, bet ir trokšti laisvės gyventi visavertį ir prasmingą gyvenimą. Kai šalis išsivaduoja iš kolonijinės santvarkos, ji tampa laisva atrasti ir puoselėti savo pačios tautinį identitetą. Kai spauda išlaisvinama iš valdžios kontrolės ir cenzūros, joje galima laisvai spausdinti tiesą. Kai rasinė mažuma nustoja būti diskriminuojama, ji gali laisvai puoselėti savigarbą ir orumą. Nes kai šalis nėra laisva, išsiginama tautiškumo, kai spauda nėra laisva - tiesos, kai mažumos nėra laisvos - savigarbos.
Kas tuomet yra teigiama žmogaus laisvė? Arkivyskupas Michaelis Ramsey'us 1970 metais Kembridžo universitete pamokslavo keturių pamokslų seriją, kuri vėliau buvo išleista. Pirmojoje paskaitoje jis iškėlė klausimą: „Žinome, nuo ko norime išlaisvinti žmones. Ar žinome, dėl ko norime išlaisvinti žmones?" ir atsakinėjo į jį. Siekdami laisvių, „kurios akivaizdžiausiai sukursto jausmus" (pvz., laisvės nuo persekiojimų, despotiško įkalinimo, nepakeliamo alkio ir skurdo), turime visada „atsižvelgti į radikalesnį ir didesnį perversmą, atnešantį žmogaus išlaisvinimą nuo savęs paties Dievo šlovei" [10].
Turime siekti atsakyti į klausimą, dėl ko Kristus mus išlaisvino. Esminis principas yra šis: tikroji laisvė - tai laisvė būti savimi, tokiais, kokiais Dievas mus sukūrė ir numatė būti. Kaip pritaikyti šį principą?
Pradėkime nuo paties Dievo. Ar kada nors pagalvojote, jog Dievas - vienintelė tobulai laisva būtybė? Galėtumėte ginčytis teigdami, kad Jis nėra laisvas. Jo laisvė tikrai nėra absoliuti ta prasme, kad Jis gali daryti absoliučiai bet ką. Pačiame Rašte sakoma, kad Jis nemeluoja, negundo ir negali būti gundomas bei nepakenčia blogio. [11] Vis dėlto Dievo laisvė yra tobula ta prasme, kad Jis gali daryti absoliučiai viską, ką tik panorėjęs. Dievo laisvė - tai laisvė visada būti vien tik savimi. Jis nėra kaprizingas, nepastovios nuotaikos, užgaidus ar nenuspėjamas. Jis pastovus, tvirtas, nesikeičiantis. Iš tikrųjų pagrindinis dalykas, kurio, kaip sako Raštas, Jis „negali" daryti (negali, nes nenori) - tai prieštarauti pats sau. „Savęs Jis negali išsižadėti" [12]. Toks elgesys reikštų ne laisvę, o savižudybę. Laisvę Dievas atranda būdamas savimi, savo tikruoju „Aš".
Kas tinka Dievui Kūrėjui, tai tinka ir visiems sukurtiems daiktams ir visoms sukurtoms būtybėms. Absoliuti, neribota laisvė tėra iliuzija. Jei ji neįmanoma Dievui (o Jam ji neįmanoma), tai, be jokios abejonės, ji neįmanoma Dievo kūrinijai. Dievo laisvė - tai laisvė būti pačiu savimi; mūsų laisvė - laisvė būti pačiais savimi. Kiekvieno kūrinio laisvę riboja Dievo jam suteikta prigimtis.
Paimkime kaip pavyzdį žuvis. Dievas sukūrė žuvis, kad jos gyventų ir daugintųsi vandenyje. Jų žiaunos pritaikytos iš vandens sugerti deguonį. Vanduo yra vienintelė stichija, kur žuvis atranda savo „žuviškumą", savo kaip žuvies identitetą, pilnatvę, laisvę. Tiesa, ją riboja vanduo, tačiau tame apribojime yra laisvė. Tarkime, namuose laikote tropikų žuvytę. Ji gyvena ne moderniame, stačiakampiame, vėdinamame akvariume, o senoviškame apvaliame auksinės žuvelės akvariume. Sakykime, žuvelė suka ir suka ratus prakeiktame akvariume, kol pribaigta nevilties nusprendžia išsivaduoti ir iššoka iš savo kalėjimo. Jei jai kaip nors pavyks įšokti į tvenkinį sode, taps laisvesnė. Ji vis dar bus vandenyje, tačiau turės daugiau erdvės plaukioti. O jei ji nukris ant kilimo arba betoninio takelio, tuomet jos bandymas pabėgti, suprantama, reikš ne laisvę, bet mirtį.
O žmonės? Jei žuvys sukurtos vandeniui, tai kam sukurti žmonės? Manau, į šį klausimą reikėtų atsakyti taip: jei vanduo yra stichija, kurioje žuvys atranda savo „žuviškumą", tai stichija, kurioje žmogus atranda savo žmogiškumą, yra meilė, meile pagrįsti santykiai. Tokį požiūrį įspūdingai iliustruoja Morrisas Westas knygoje „Children of the Sun", kurioje pasakojama apie scugnizzi, Neapolio gatvės vaikus pamestinukus, ir tėvo Mario Borelli meilę jiems. „Vienas mūsų (tai yra neapoliečių) bruožas, - sakė Mario Morrisui, - niekada nesikeičia. Mums meilės reikia taip, kaip žuviai vandens, kaip paukščiui oro" [13]. Toliau jis pasakoja, kad visi jo pažinoti scugnizzi „pabėgo iš namų todėl, kad ten jų niekas nebemylėjo".
Ne tik gatvės vaikams visame pasaulyje reikia mylėti ir būti mylimiems bei patirti, kad gyvenimas reiškia meilę. Mums visiems to reikia. Meilėje mes atrandame save ir pajuntame pilnatvę. Be to, priežasties nereikia ieškoti toli. Meilė yra Dievo esmė, todėl sukūręs mus pagal savo atvaizdą Jis suteikė sugebėjimą mylėti taip, kaip myli Jis. Neatsitiktinai du didžiausi Dievo įsakymai yra mylėti Jį ir vienas kitą, nes tai - mūsų likimas. Be meilės žmogus niekada nepajėgs iš tikrųjų egzistuoti. Gyventi - tai mylėti, o be meilės mes sunyksime ir numirsime. Kaip sakė šešiolikto amžiaus Romos katalikų poetas Robertas Southwellas, - „Ne kvėpuodamas, bet mylėdamas aš gyvenu". Tikriausiai jis atkartojo Augustino mintį, kad siela gyvena ten, kur myli, o ne ten, kur egzistuoja.
Vis dėlto tikroji meilė suvaržo mylintįjį, nes meilė iš esmės yra savęs atidavimas. Čia susiduriame su pritrenkiančiu krikščionybės paradoksu. Tikroji laisvė - tai laisvė būti savimi, kokiu Dievas mane sukūrė ir numatė būti. O Dievas mane sukūrė mylėti. Tačiau mylėti - tai duoti, atiduoti save. Todėl, idant būčiau savimi, turiu išsižadėti savęs ir atiduoti save. Idant būčiau laisvas, turiu tarnauti. Idant gyvenčiau, turiu mirti savo savanaudiškumui. Idant atrasčiau save, turiu prarasti save mylėdamas.
Tuomet tikroji laisvė yra visiškai priešinga tam, kaip daugelis ją įsivaizduoja. Tikroji laisvė nėra laisvė nuo visų įsipareigojimų Dievui ir kitiems žmonėms, kad gyvenčiau pats sau. Tai - vergavimas savanaudiškumui. Tikroji laisvė, priešingai, - tai išsilaisvinimas nuo kvailo mažo „savęs", kad atsakingai gyvenčiau mylėdamas Dievą ir kitus žmones.
Tačiau pasaulietiškas protas nepajėgia sutalpinti krikščionybės paradokso - laisvės per meilę paradokso. Pavyzdžiui, prancūzų novelistė Francoise Sagan duodama interviu prieš pat savo penkiasdešimtąjį gimtadienį 1985 metais, pasakė, kad yra visiškai patenkinta savo gyvenimu ir dėl nieko nesigaili.
„Turėjote tiek laisvės, kiek norėjote?"
„Taip. - Tada ji patikslino: - Aišku, būdavau ne tokia laisva, kai būdavau įsimylėjusi... Bet niekas nebūna įsimylėjęs visą laiką. Išskyrus tuos atvejus, <...> esu laisva".
Potekstė aiški: meilė varžo laisvę. Kuo labiau myli, tuo nelaisvesnis esi, ir atvirkščiai. Todėl, galimas daiktas, norint būti visiškai laisvam reikia vengti bet kokių meilės pinklių, iš viso nustoti mylėjus [14].
Tačiau vienu iš savo mėgstamiausių posakių, kurį išsakė įvairiuose kontekstuose, Jėzus mokė priešingai. Jis sakė: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės" [15]. Seniau manydavau, kad čia Jėzus kalba apie kankinius, guldančius už Jį savo gyvybes. Be abejo, Jo formuluojamas principas apima ir kankinius, tačiau „gyvybė", apie kurią Jis kalba, kurią galima išgelbėti arba prarasti, - tai ne fizinis gyvavimas (zōē), bet siela, arba savasis „aš" (psychē): šis žodis neretai vartojamas vietoj sangrąžinio įvardžio „save". Tikriausiai būtų galima šį Jėzaus posakį perfrazuoti taip: „Jei atkakliai laikysitės savęs, gyvenimo dėl savęs, tada save prarasite. Tačiau jei noriai atiduosite save su meile, tada, kai visiškai savęs atsisakysite, kai atrodys, kad viskas prarasta, įvyks stebuklas ir atrasite save ir savo laisvę". Tik pasiaukojantis tarnavimas, savęs atidavimas su meile Dievui ir kitiems žmonėms yra tobula laisvė.
***
Taigi tikroji laisvė - tai laisvės „nuo ko nors" ir laisvės „dėl ko nors" derinys. Arba, kitaip tariant, laisvę nuo priespaudos ji suderina su laisve paklūstant valdžiai. Tokią laisvę Jėzus apibūdino viename iš geriausiai žinomų kvietimų:
„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva" [16].
Iš tikro čia su vienu pažadu siejasi du kvietimai. Pažadas „atgaivinti" apima laisvę. Jėzus sako: „Aš jus atgaivinsiu" (28 eilutė). Ir dar kartą: „jūs rasite savo sieloms atgaivą" (29 eilutė). Tačiau kam Jis žada atgaivą? Pirmiausia Jis atgaivina tuos, kurie ateina pas Jį „vargstantys ir prislėgti", nes Jis pakelia jų naštas ir išlaisvina juos. Antra, Jis išlaisvina tuos, kurie pasiima Jo jungą ir mokosi iš Jo. Taigi tikrąją atgaivą teikia Jėzus Kristus - mūsų Gelbėtojas, kuris išlaisvina iš kaltės priespaudos, pačių savęs ir baimės, ir Jėzus Kristus - mūsų Viešpats, kai paklūstame Jo valdžiai mokyti. Nes Jo jungas švelnus, Jo našta lengva, o Jis pats yra „romus ir nuolankios širdies".
Išrauka iš knygos „Šiuolaikinis krikščionis", John Stott. Vilnius: Tikėjimo žodis, 2009
Nuotrauka Joseph Barrientos
[1]
[2] Lk 4, 18-19, cit. Iz 61, 1-2
[3] Jn 8, 36
[4] Gal 5, 1
[5] „Following the Equator" (1897), 1 t., 27 sk.
[6] Plg. Ps 130, 4.
[7] Jn 8, 31-34
[8] Fil 3, 10
[9] Ef 1, 22
[10] Michael Ramsey, „Freedom, Faith and the Future" (SPCK, 1970), p. 12.
[11]
[12] 2 Tim 2, 13
[13] Morris West, „Children of the Sun" (1957; Pan, 1958), p. 94-95.
[14] Interviu buvo išspausdintas dienraštyje „Le Monde", o angliškas vertimas - savaitraštyje „The Guardian Weekly" 1985 m. birželio 23 d.
[15] Mk 8, 35
[16] Mt 11, 28-30
