Jūsų dėmesiui siūlome dar vieną žymios teologės Dolores Aleixandre straipsnį senatvės tema.

Šiandien daugelis senyvo amžiaus žmonių jaučiasi sutrikę, tarsi būtų išstumti į visuomenės užribį, nelabai reikalingi.

Atsimink
Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė Viešpats, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje.

Šį tekstą ketinau pavadinti taip: „Menkėti ir augti. Krikščioniško gyvenimo paradoksas“

Eutanazijos tema itin sudėtinga etikos, medicinos ir teisės požiūriu ir tam tikra prasme ji nėra ypač populiari, nes visų pirma susijusi su vyresnio amžiaus žmonėmis.

Senatvė aplanko savaime, tačiau dauguma to baiminasi. Senyvas amžius kelia daug nerimo: sensta ir vis daugiau serga kūnas, senka jėgos, žmogus (ypač išėjęs į pensiją) jaučiasi nereikalingas, tenka išgyventi draugų ir artimųjų netektis, suvokiama, kad gyvenimas eina į pabaigą ir artėja mirtis, vis dažniau aplanko vienatvė...

Mūsų gyvenimas (aš noriu pasakyti – nuostabus gyvenimas) taip sutvarkytas, kad jame yra amžiaus periodai: vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė.

Pirmoje gyvenimo pusėje rūpinamasi, kaip save parodyti kitiems, įsitvirtinti materialiai, apsidrausti – visa tai teikia saugumo. Ne veltui Biblijoje žodis „nebijokite“ paminėtas 365 kartus.

Naujojo Testamento atsakas į mirties problemą ryžtingas ir tvirtas: Dievas nugalės mirties jėgą prikeldamas kūną paskutiniąją dieną.

Nors Jėzus nesulaukė senyvo amžiaus, Bažnyčia vertina Jį kaip ryškų tikro žmogiškumo, sąžiningai nugyvento gyvenimo pavyzdį.