Pasitinkant senatvę

Senatvė yra natūralus žmogaus gyvenimo ir raidos etapas. Klaidinga būtų patikėti šiandien taip dažnai peršama mintimi, kad svarbiausi gyvenimo epizodai yra vaikystė ir jaunystė.

Gyvenimas - kaip knygos rašymas: be abejo, svarbu ją pradėti rašyti, tačiau skaitytojai jos niekada neišvys, jei knyga nebus ištikimai rašoma ir galiausiai nebus parašyti paskutinieji sakiniai, atliktos galutinės korekcijos. Taip ir žmogaus gyvenimo vertė, prasmė ir turinys giliausiai atsiskleidžia tik gyvenimo brandoje - senatvėje. 

Mirties baimė

Šventasis Raštas mirties baimę įvardija kaip didžiausią žmogaus priešą. Mirtis - tai protus stingdantis gyvenimo faktas, kuris sukelia sielos skausmą, atima žadą, veda į dvasinį ir fizinį sustingimą. Gerėjant medicinai ir gyvenimo kokybei, mirtis išstumiama iš kasdienio gyvenimo (lyginant su praeities kartomis), visgi nepavyksta jos visiškai įveikti, kad ir kaip stengiamasi. 

Senatvė yra tarsi vienas iš tų neužtaisomų plyšių, per kuriuos mirties baimė iškiša savo ilgą ir bauginantį šešėlį. Ji liudija apie žmogaus baigtinumą. Senatvė yra žmogaus gyvenimo ruduo, vaisių sunokinimo, bet taip pat ir mirties preliudija... 

Jaunystėje žmogus dažnai aštriai pašiepia senatvę, nes ji jam atrodo tokia komiška, karikatūriška, gremėzdiška, juokinga ir tuo pat metu tokia tolima. Suaugus, subrendus, požiūris keičiasi. Vadinamoji vidurio amžiaus krizė ir yra tas esminis lūžio taškas. Amžinos jaunystės iliuzijos turi pranykti kaip rytmečio rasa patekėjus saulei. Žmogus atsistoja prieš savo mirties, savo neišvengiamo baigtinumo faktą. Tai skausmingas patyrimas, kuris turėtų vesti į susitaikymą su savo mirtimi. Ne visiems tai padaryti lengva... Daugelis susigundo keisti savo gyvenimą: susirasti jaunesnę žmoną, pradėti sportuoti ar senėjimo ženklus savo veide ir kūne stengiasi paneigti plastinėmis operacijomis. Visos išvardintos ir neišvardintos užsimiršimo priemonės padeda žmonėms nukreipti mintis nuo savo vidinio pasaulio, nuo rūpesčio savo siela į išorę. Tokiu atveju mirties tema tampa tabu, o žmogus įsisuka į nesibaigiančių rūpesčių karuselę.

Evangelija šiuo klausimu išties yra Geroji Naujiena, nes ji kalba apie amžinąjį gyvenimą. Jos skelbimo centras yra Kristus, kuris sako: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Apaštalas Petras su didžiule ramybe kalba apie savo „palapinės nugriovimo metą", o Paulius rašo Timotiejui, kad jo „iškeliavimo laikas jau arti". Susitaikymas su Dievu per Kristų atneša susitaikymą ir su anapusybe, atneša ramybę mirties ir amžinybės klausimais. Tikinčio žmogaus stoiškumas remiasi ne į asmenybės galias ar ypatingus gebėjimus pažaboti savo vidines baimes, bet į tikėjimą. Tikėjimas Kristumi nugali senėjimo, silpnėjimo ir mirties baimes.

Senatvės galimybės

Rytiniai rugpjūčio rūkai ir betįstantys saulės šešėliai pažadina vasaros gailestį. Apie senatvę dažnai mąstoma ir kaip apie neišvengiamą interesų, gyvenimo džiaugsmų ir galimybių siaurėjimo metą. Atrodytų, kad senatvė yra gruodo pakąsta lysvė, kurioje jokia gyvybė augti nebegali.

Kitokios nuomonės laikėsi romėnų filosofas Ciceronas, apie savo senatvę rašęs: „Turiu savo rankose septintą „Pradmenų" knygą, renku visus senovės paminklus, kuo atidžiausiai dailinu kalbas, pasakytas žymiausiose bylose, kurias tik esu gynęs, nagrinėju augurų, pontifikų ir civilinę teisę, taip pat daug naudojuosi graikų literatūra ir, pitagoriečių pavyzdžiu lavindamas atmintį, vakarais prisimenu tai, ką per dieną pasakiau, išgirdau ar nuveikiau. Šitokios tad esti talento pratybos, šitokia - proto mankšta, ir aš, šitokiuose darbuose liedamas prakaitą ir negailėdamas pastangų, ne itin pasigendu kūno stiprybės. Padedu bičiuliams, dažnai einu į senatą, be to, nusinešu ten savo ilgų ir įtemptų apmąstymų vaisius ir juos ginu dvasios, o ne kūno išgalėmis. O jeigu aš to neįstengčiau daryti, tai manasis guolis guostų mane, mąstantį apie tokius dalykus, kurių atlikti aš nebegalėčiau; o kad dar galiu, lemia nugyventas gyvenimas. Juk žmogui, nuolatos eikvojančiam gyvenimą tokiems darbams bei užsiėmimams, sunku pastebėti, kada prisiartina senatvė. Šitaip pamažu nepastebimai amžius prieina karšatį ir būna ne staiga įveikiamas, o sudyla per ilgą laiką".

Senyvo amžiaus apaštalas Paulius, laiškais bendraudamas su savo „sūnumi" Timotiejumi, prašo šio atvežti jam pergamentus ir knygas, kurias buvo palikęs Efeze. Senatvė jam nebuvo kliūtis gilintis į tiesos pažinimą, siekiant atsakyti į dar neatsakytus klausimus.

Anzelmas Grünas rašo, kad senatvė atveria galimybes atsiskleisti naujiems pomėgiams: rašyti, meistrauti, tapyti ir t. t. Tai savotiškas asmenybės renesansas, nes atsiradęs laisvas laikas pražysta naujais pomėgiais, darbais ir pasiekimais.

Visi šie pavyzdžiai atskleidžia dažnai neišnaudojamas senyvų žmonių galimybes ir gyvenimo džiaugsmus. Nevertėtų per anksti nurašyti senatvės sulaukusių žmonių gebėjimų, jų indėlio, siekiant šeimos, bendruomenės ir visuomenės gerovės. Sukaupta gyvenimo patirtis, kaip didžiulė biblioteka, gali ir turi praturtinti jaunesniuosius, jei tik šie nuolankiai priims vyresniojo žmogaus jautrų patarimą.

Carpe diem

Ciceronas, kalbėdamas apie senyvus žmones kankinančias mintis - būtent artėjančios mirties apmąstymus, pateikia klausimą: „Kas netgi jaunas būna toks neišmintingas, kad numatytų, jog išgyvens iki vakaro?". Savo likimo nežino nė vienas. Skausmingi gyvenimo vingiai negailestingai kerta jauniems ir seniems. Esame liudininkai, kaip beprasmiškai ir staiga miršta jauni žmonės, o kiti tuo metu sulaukia ilgo ir gražaus gyvenimo rudens.

Kad ir koks būtų žmogaus likimas, Koheletas kviečia kiekvieną dieną nugyventi ir džiaugtis būtent šia diena. Džiaugtis tuo, kad esi gyvas, kad gali valgyti ir gerti, kad gali matyti savo darbo ir gyvenimo vaisius. Ilgo amžiaus, palaimingo rytojaus ir tos, tikrai geros, tikrai prasmingos dienos laukimas įvilioja mus į painius iliuzijų gyvenimo voratinklius. Ši apgaulė neleidžia džiaugtis tuo, kas esame, tuo, ką turime. Numetę nuo savo pečių sunkius, o kartais ir nerealius lūkesčius, galime pasidžiaugti tais nedideliais, tačiau tikrais gyvenimo džiaugsmais. Krikščionis pasišvilpaudamas gali grįžti namo atlyginimo dieną, nors ta alga gal ir ne pati didžiausia, tačiau uždirbta sąžiningai ir garbingai atliekant pareigą. Net ir neturėdamas prabangaus namo ar nepabuvęs sunkiai ištariamame pasaulio krašte kiekvienas gali džiaugtis nuostabiu saulėlydžiu savo glėbyje spausdamas žmoną, vaikus ar vienumoje nugrimzdęs į praėjusios dienos apmąstymus. Apaštalas ragina ŠIANDIEN atsiliepti į Dievo kvietimą - tikėti ir atsiversti, o išminčiaus lūpose skamba kvietimas ŠIANDIEN gyventi ir džiaugtis, nes rytojaus gali ir nebūti.

Gyvenimo vaisiai

Nors ruduo yra atsisveikinimas su nerūpestinga vasara, tačiau subrandinti sodų ir daržų vaisiai atneša savus džiaugsmus ir palaimas. Dienoms trumpėjant, gyvybei traukiantis, sunoksta žaliosios gamtos dovanos - vaisiai. Panašiai ir žmogaus gyvenimo prasmė, darbai ir ilgai trukęs triūsas ryškiausiai matomas senatvėje.

Rūpesčių perpildyta jaunystė, siekis įgyti išsilavinimą, įsitvirtinti darbe, vaikų auginimas, noras kuo daugiau ir geriau darbuotis paskandina žmogų kasdienos chaose bei darbų labirintuose. Tačiau pradedant senti atsakomybių naštos po truputį nustoja slėgti: vaikai užauginti, išeinama į pensiją ir t. t. Šiuo laikotarpiu atsiveria palaimingos dienos laisvai džiaugtis savo vaikų dėmesiu, atliktų darbų gausa ir rezultatais. Tai palaimingas vidinis džiaugsmas, patiriamas išimtinai senatvėje, susumuojant ir bebaigiant gyvenimo darbus.

Pabaigai

Kiekvienas gyvenimo etapas yra Dievo duotas. Jaunystė pasižymi energija ir veržlumu, suaugęs žmogus džiaugiasi nuveiktais darbais ir įprasmintu gyvenimu, tačiau senatvė yra viso gyvenimo epilogas ir garbinga pabaiga.
Išmintingi jauni žmonės neniekins senatvės, bet palenks savo ausį, kad įsiklausytų į gyvenimo išmintį turinčių žmonių žodžius. Senatvės sulaukę vyrai ir moterys elgsis išmintingai, nepasiduodami nusivylimui, kartėliui ar nepasitenkinimui. Atvirkščiai, atradę stiprybę tikėjimo prieglaudoje, jie stiprins savo viltį Jame. Jų gyvenimas pražys paslaptingomis spalvomis, ir jie dar kartą paves save Kristui, pasitikėdami Jo ištikimybe, kurią patyrė per ilgą ir turtingą savo gyvenimą.

Ramūnas Jukna yra Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis" jaunimo pastorius ir Panevėžio bažnyčios „Tikėjimo žodis" pastorius

Bendrinti: